Kyla pagunda manyti, kad rinkėjų balsai atvedė į Seimą ne tik geriausius politikus, bet ir puikius viešųjų ryšių specialistus. Tačiau sugebėjimai išryškėja darbe, o ne proginėse fotografijose ir pasimėgavimo savimi seansuose. Jei pažvelgus į veidrodį jums atrodo, kad esate kilę iš beždžionės, nekaltas nei veidrodis, nei beždžionė – kalti jūsų įsitikinimai. Jei jums pasirodė, kad esate panašus į angelą, veidrodis nekaltas, o angelams belieka apgailestauti dėl jūsų per geros nuomonės apie save, t.y dėl tų pačių jūsų įsitikinimų. Kad įsitikinimai apie save visai artimi realybei, supratau pirmąją naujojo Seimo darbo dieną, užtrukusią gerus viršvalandžius – iki šeštadienio ryto...
Regis, pirmąją dieną reikėjo tiek nedaug – prisiekti ištikimybę Lietuvai (tą padarė dauguma išrinktų Seimo narių, nors ir ne visi), išsirinkti Seimo vadovybę ir apsispręsti, kokius klausimus nagrinėsime kitą savaitę. Nuojautos bylojo, kad vadinamajai Seimo daugumai bus nesunku tai padaryti, tačiau realybė pasirodė kur kas sunkesnė.
Trumpas paaiškinimas, už ką balsavo žmonės
Rinkimų rezultatus skaičiais ir mandatais kiekvienas gali rasti oficialiuose tinklapiuose ir mėgėjiškose suvestinėse, didelio skirtumo nėra. Tačiau ką reikia labai suprasti – ogi už ką jau balsavo tie Lietuvos rinkėjai? Aišku, kad jie balsavo nevienodai, kaip ir dera demokratinėje šalyje. Subendrinus balsavimo rezultatus, galima teigti, kad rinkėjai balsavo už skirtingas „politikas“, linkėdami joms kuo geriau susitarti „vardan tos Lietuvos“, kaip moko Seimo rūmuose nuskambėjęs himnas. Jokia partija negavo skaičiaus balsų, leidžiančių vienai svajoti apie kokią daugumą. Negalima net sakyti, kad daugumą gavo įvairaus plauko skirtingi liberalai, konservatoriai, socialistai ar populistai. Tiesiog turime visko po truputį ir geriausia būtų kažkaip susitarti. Alternatyva – pabandyti suformuoti daugumą ir jos rankomis pjauti mažumą...
Tačiau ar tai yra rinkėjų verdiktas? Manau, kad ne... Turiu keletą argumentų.
Pirma: Partija, už kurią balsavo kiek mažiau nei kas penktas rinkėjas, neturėtų sakyti, kad tauta jai suteikė absoliutų mandatą valdyti, nes keturi penktadaliai manė kitaip ir (jei tikime demokratija) turėjo kažkokį sau suprantamą pagrindą balsuoti už kitą partiją, pabrėžiu – už kitą partiją, o ne už būsimą aritmetinę mandatų kalkuliaciją. Tie, kurie atėjo į koaliciją vėliau ir tik dėl skaičiaus, galinčio „nukalti prezidentę“ ar priversti mažumą paklusti, greit labai nusivils supratę, kad jų iš tiesų, niekam nemeluojant, reikia tik dėl skaičiaus. Nusivils lyg turtingas vyrukas, supratęs, kad mylimajai svarbiausia jo erogeninė zona yra viso labo piniginė. Prievartaujant atskirus partijos ar koalicijos narius balsuoti pagal „generalinę liniją“ vidinė partijos drausmė pakrinka greičiau negu visiems leidžiant balsuoti „laisvai“. Kai kurių partijų balsai „išsiskyrė“ jau pirmajame posėdyje – tai irgi simptomas.
Antra: Partija, už kurią balsavo kiek mažiau nei kas šeštas rinkėjas, turi teisę ne baikščiai tylėti, o pasirinkti konstruktyvios opozicijos vaidmenį ir matyti net krislus daugumos akyse. Tokia ne tik teisė, bet ir opozicijos priedermė – per klaidų analizę ir kritiką kaupti argumentus ateities koalicijoms. Tai irgi išplaukia iš demokratijos principų.
Trečia: Valia, kylanti iš aritmetikos, nėra gera politinė valia.
Ketvirta: skaičiuojami mėgsta būti ne tik pinigai. Skaičiuoti reikia ir koalicijų mozaikas, juolab kad Lietuvoje niekur nedingo partiniai papročiai skilti ir jungtis, migruoti iš frakcijos į frakciją, tad migracijos procesas neišvengiamas.
Taigi rinkėjai ir vėl sakys, kad balsavę už tvarką ir harmoniją sukėlė karą – gavo „seiminį“ konfliktą nuo pat pirmosios dienos. Žiniasklaida sakys, kad Seimas vėl nepateisino lūkesčių. Nejaugi tik toks scenarijus įmanomas?
Pa(si)aiškinimas apie valdžias
Seimas Lietuvoje, be abejo, turi valdžią. Formaliai valdžia labai didelė – pagal protokolą Seimo Pirmininkas yra viršesnis už Premjerą, ir tai, neabejotinai, svarbu. Seimo valdyba, sudaranti Seimo vidinę valdžią, irgi galvoja, kad ji yra didelė valdžia, tad žiūri į jos postus kaip į neblogą politinį „grobį“. Tačiau pravartu žinoti, kad Seimo galia nėra absoliuti ir kad Lietuvoje yra dar keletas valdžių.
Yra, štai, valdžia, kuria žavisi absoliuti dauguma lietuvių–rinkėjų, beje, kur kas didesnė minia nei balsavo už poziciją ar opoziciją atskirai. Tokia tad problema rinkėjui, kuris dviejų valdžių nesutarimo savo politiniuose svarstymuose nenumatė. Tad nežinia, ar valdžių tarpusavio grasinimo politika kuriai nors yra labai jau naudinga. Protingiau ir čia būtų susitarti nei kariauti.
Yra valdžia, kuri vadinasi teisine. Jos dėka turime teisinę valstybę. Ši valdžia pasirodė ne baili ir leido sau netgi reitinguoti ar anuliuoti kai kurių, laimėjusiomis pasivadinusių, partijų rinkimų pasiekimus.
Yra ir ketvirtoji valdžia, kuri pasako, ką galvoja apie visas likusias... Sako, kad ji nuperkama, tačiau ne visa ir ne visada. Nes ji vis tik kyla iš doros informacijos perdavimo prigimties. Gal todėl Lietuva – vis dar demokratinė valstybė, ir nenunyks taip greitai nei valstybėse, kurių žiniasklaida nelaisva.
Galiausiai yra viešoji nuomonė – dar viena valdžia, veidrodis, kurį galima pakreivinti, tačiau ne visai iki norimo kreivumo laipsnio. Viešosios nuomonės meilė, kaip fatališkos moters, – ji gali būti begalinė ir beprotiška, tačiau tuo pat metu gali būti ir trumpalaikė, ypač jei nuomonė pasijunta apgaudinėjama. Ar ji pasijus apgauta šį kartą? Jei nesupratote, pravartu dar kartą šį tekstą perskaityti nuo pradžių. Viešoji nuomonė turi savo nuomonę ir apie nekaltumo prezumpcijas. Žino, kad prezumpcija pati savaime yra griežta ir formalios pagarbos verta sąvoka, tačiau niekaip netolygi nekaltybei, kuri yra emocinio suvokimo kategorija, tačiau emocingam piliečiui svarbesnė už visokias ten prezumpcijas.
Karo, jėgų balanso ir pergalės ideologija
Valdžią galima užsitarnauti, valdžią galima laimėti, tačiau ja reikia ir dalintis. Valdžios gyvenimas, kuris remiasi pergale, šiaip jau nėra perspektyvus. Suprantu, kad valdančioji koalicija savo egzistavimą grindžia pergalės ideologija, kurią po Antrojo pasaulinio karo (tikiuosi negrįšime prie sovietinio to karo pavadinimo) buvo pamėgusi nebeegzistuojanti SSSR. Gal todėl ir yra nebeegzistuojanti. Pergalės ideologija politikoje (tarptautinėje, o mūsų atveju, gal ir vidinėje) reiškia kelis principus: pirma – nugalėtojai diktuoja sąlygas, antra – nugalėtojai turi teisę primesti savo sprendimus pralaimėjusiems, trečia – nugalėtojai neteisiami.
Dabartinė Seimo dauguma saviaukloje ar gyvenimo praktikoje išmoko galvoti, kad pergalės visuose gyvenimo frontuose yra laimės rodiklis. Sėkmingai nupirkti, sėkmingai parduoti, sėkmingai sutarti sandorį, ką nors aplenkti, nepraleisti, nenusileisti... Pergalė prieš viršininką, prieš kaimyną, pergalė, pervažiavus į greičiau judančią automobilių eilę... galiausiai – pergalė „nubalsuoti“ opoziciją ir nugalėti teismuose. Pergalė – pati didžiausia laimė.
Tai didelis paklydimas. Negaliu neprisiminti bene didžiausio visų laikų karo teoretikų – Carlo von Clausewitzo mokymo apie tai, kad bet koks karas, bet koks konfliktas turi iš esmės dvi pabaigas. Turi pergalę, kuri parodo veikiau fizinių jėgų santykį, tačiau pergalė nėra tikroji karo pabaiga. Tikroji pabaiga yra taika. Pergalė be taikos sukelia vieniems trumpalaikį pasitenkinimą, kitiems – norą siekti revanšo. Kuo spektakuliaresnė pergalė – tuo didesnė pralaimėjusio nuoskauda, tuo didesnis noras ieškoti savaip suvokiamo teisingumo... Aritmetinė Seimo dauguma ėmėsi pergalių, užuot siekusi taikos. Kai geriau pagalvoji, kuo čia skiriasi pavaduotojo rinkimai šiandien ar po kelių dienų, balsų santykis nepasikeis. O skirtumas yra pasirinkime – pergalė talžant antausį, ar taika?
Verta prisiminti ir jėgų balanso teoriją, kuri teigia, kad nugalėtojo-pralaimėjusio jėgų santykio palaikymui reikalini dideli resursai. Jei pralaimėjusių Seime yra apie penkios dešimtys, penkios dešimtys nugalėtojų neturės kito darbo kaip „neutralizuoti“ pastaruosius. Vadinasi, kūrybinį darbą dirbs vos kokios trys dešimtys Seimo narių. Sutarus dėl darbų ir postų, dirbančių susidarytų žymiai daugiau. Taigi vės pergalės ir taikos dilema. Politika – tai ne mūšio laukas, kur nugalėtieji užkasami po žeme. Politika taip pat – ne šachmatai, kur numuštos figūros nebegrįžta į žaidimo lentą. Galų gale politinės pažiūros yra ne žmonės, o idėjos, kurios gyvena atskirai nuo žmonių, ir žmonių sunaikinimas nebūtinai reiškia idėjų sunaikinimą.
Praktinės išvados
Idėjos konfrontuoja, o dėl darbo reikia sutarti. Net ir Seimo naujokai greit pastebės, kad daugybė spendimų Seime vyksta bendru sutarimu, o kai jau susikerta idėjos, tai balsavimas yra veikiau leidimas realizuoti tą ar kitą idėją, tačiau jokiu balsavimu ne įtvirtinamos politinės ar moralinės pažiūros. Jos lieka ir prieš, ir po mygtukų paspaudimų.
2012-2016 m. Seimo laukia dar ne vienas atsakingas pasirinkimas. Reikės balsuoti, atisižvelgiant į Prezidentės ar prokuratūros nuomones. Čia aritmetikos nepakaks. Teks balsavimu pripažinti, kad pažadas laikytis fiskalinės drausmės pinigų skaičiaus Lietuvoje nepadidins. Ar Premjeras–Mesijas sugebės penkis duonos kepalėlius ir dvi žuvis, kurias išsaugojo berniukas-kubiliukas, padauginti visiems norintiems?
Apie tai kitose valdžios teorijos ir praktikos traktatų dalyse.