aA
Pastarasis pasvarstymas apie nūdienos populizmą prasidėjo tada, kai ėmiau skaityti gausiai platinamas 2018 metų politinių įvykių suvestines. Jos „narsto“ politiką įvairiais aspektais, tačiau vienas įdomus politikos reiškinys neapleidžia nė vienos. Jo vardas – populizmas.
Egidijus Vareikis
© DELFI / Valdas Kopūstas

Vardas, tiesa, paslaptingas. Populizmo terminas atsirado XIX amžiuje ir kito ne kartą. Populistai buvo revoliucionieriai ir patriotai, populistiniai sąjūdžiai (įskaitant ir mūsiškį) griovė geležines uždangas ir blogio imperijas. Šiandien populistais gerąja prasme vadinamos daugiausia politinės jėgos, atstovaujančios – „liaudį“ – tą visuomenės dalį, kuri jaučiasi nuskriausta ar kitaip vadinamojo „elito“ atstumta, populizmu vadinama ir tai, kas nepatinka tradicinių politikos linijų besilaikantiems veikėjams ar jų organizacijoms.

Jų akimis, populistai – blogiečiai, siūlantys nebrandiems rinkėjams pigų saldainį vietoj brangios, bet visavertės sriubos, populistai – žiniasklaida, siūlanti lengvas pramogas rimtų debatų vietoje, populistai – patys žmonės, tiesiog tingintys būti atsakingais, tolerantiškais indiferentais, federalistais ir kitokiais „geriečiais“. Lyg pasaulyje niekas nesuprastų, kad populizmas yra žodis tos pačios šaknies, kaip ir pripažinimas, populiarumas, liaudis (popolo.. people.. volk..), tauta („we – the people..“) bei kiti mėgstami dalykai.

2018 metų suvestinių rašytojai neretai gąsdina save ir skaitytojus ateinančio populizmo baubu. Jis ateis, ir bus kažkas labai blogai, kiekvieni artėjantys rinkimai yra ne demokratijos šventė, o baisus atmosferos frontas. Tiesa, nelabai aišku, kas blogai, nes populizmas, pasak tų pačių rašytojų, kai kur jau atėjo. Ir kas siaubingo nutiko?

Skaitau, stebiu ir matau, kad populistinė Italijos vyriausybė sutarė su Europos Komisija dėl šalies biudžeto sandaros, populistinė Graikija nesugriuvo ir vykdo įsipareigojimus, populistai Lenkijoje ir Vengrijoje pirmauja reitingų lentelėse, galiausiai populistas Trumpas, nepaisant žiniasklaidos patyčių, turi neblogus šansus antrai kadencijai. Beje, populistinėse šalyse – Italijoje ir Graikijoje migrantų krizė buvo suvaldyta, tradicinių partijų Ispanijoje – tebesitęsia.

Šiandieninis rinkėjas klausia, ar tikrai demokratija privalo būti liberali? Juk ji gali būti, pavyzdžiui, ir krikščioniška, ir kodėl partijos, savo pavadinimuose užrašę krikščioniškos demokratijos vardą, gina ne savo demokratiją, o tą liberalią?
Egidijus Vareikis

Gąsdindamos žmones populizmo baubais, vadinamos tradicinės (senosios) politinės jėgos turėtų pripažinti, kad didžiausias pastarųjų metų krizes ir politines nesąmones sukėlė būtent jos. Tradicinės britų partijos išprovokavo Brexitą, tradicinės vokiečių koalicijos sukėlė bereikalingus lūkesčius pabėgėliams, ilgametes tradicijas ir patirtį turinčios partijos subrandino Graikijos, Airijos finansines krizes, Katalonijos problemas, nepasipriešino nei „šiaurės vamzdžiams“, nei krymams ar osetijoms... Populistai kai kurias problemas sprendžia, sprendžia sunkiai ir kol kas be panikos ir bankrotų, įgyvendindami vadinamus „nepopuliarius sprendimus“, kurių taip baiminasi „tradiciniai“ politikai.

Švedai niekaip nesuformuoja vyriausybės, nes bijo Švedijos demokratų (populistų), austrai nepabijojo populistų ir turi vyriausybę, kuri nieko negriauna – yra viena stabiliausių Europos Sąjungoje. Prancūzijos Makronas užuot priėmęs populistišką sprendimą, priėmė bailų sprendimą. Iki šiol jį politiškai į draugus kvietė beveik visos Europos parlamento frakcijos, dabar nebekviečia nė viena. Ir taip toliau...

Populiarus (sic!) ir liberaliu save laikantis žurnalas „The Economist“ metų pabaigoje pabandė visas Vakarų ir Vidurio Europos šalių partijas išdėstyti kairės-dešinės skalėje pagal tradicinius kriterijus. Vaizdelis rodo, kad dauguma vadinamųjų populistų yra laikytinos gerokai dešinėmis partijomis. Išimtis gal tik politiniame centre atsidūrusios italų „Penkios žvaigždutės“ ir čekų ANO („Taip“), bei kairiomis palaikytos graikų Syriza ir ispanų Podemos. Tačiau tie patys žurnalo analitikai sako, kad ne pagal kairumą-dešinumą reiktų partijas vertinti, ši skalė iš viso jau yra atgyvena.

Visai nesunku pastebėti, kas minėtas partijas jungia ir kodėl jos pritraukia rinkėjus. Tik prieš vardinant charakteringus bruožus, reiktų padaryti išlygą, kad ne visi, kam šiandien klijuojamos populistų etiketės, tokie yra. Kokios nors vieno žmogaus, vienadienės idėjos partijos ar verslo organizacijos nėra populistai. Nieko čia nuostabaus, juk ne visos organizacijos besivadinančios ar vadinamos krikščioniškomis, liberaliomis ar demokratiškomis, tokios iš tikro yra.

Tikrų populistų bruožas yra, visų pirma, noras keisti pabodusį nebeaktyvų politinį establišmentą. Šiandien senosios partijos gali rinkėjui pasakyti labai nedaug – gyvename gerame pasaulyje (nes tokį mes sukūrėme, negi sakysime apie jį blogai) ir stengsimės, kad jis būtų dar šiek tiek geresnis. Populistai sako, gyvename senstelėjusiame pasaulyje, kuriam trūksta idėjų, pasaulyje, kuris negeba mąstyti šiuolaikiškai ir veikiau verkia dėl problemų, nei jas sprendžia. Vadinasi, reikia gyventi kitaip. Taigi, Šaltojo karo pabaiga baigėsi, baigėsi geopolitinės atostogos, baigėsi iliuzijos, kad nebus karo ir kitokių negandų.

Populistai daug ko nemoka, yra vis dar paaugliškai naivūs ir tikintys, kad pasaulį galima pakeisti greitai.
Egidijus Vareikis

Mūsų karta užaugo ir politiškai brendo priimdama kelias politines aksiomas. Jos teigė, kad žmonijos laimę lemia (amžinai ir nepakeičiamai) tokie dalykai, kaip demokratija (liberali!), rinkos ekonomika ir žmogaus teisės. Senosios partijos laikosi tų aksiomų dažnai dogmatiškai ir nekritiškai. Šiandieninis rinkėjas klausia, ar tikrai demokratija privalo būti liberali? Juk ji gali būti, pavyzdžiui, ir krikščioniška, ir kodėl partijos, savo pavadinimuose užrašę krikščioniškos demokratijos vardą, gina ne savo demokratiją, o tą liberalią? Šiandien aiškiai matome, kad rinkos ekonomika, kokia formaliai teisinga ji bebūtų, vis tik nėra garbinga, nes ne tik nestiprina socialinio teisingumo, o įtvirtina veikiau „džiunglių įstatymą“.

Kodėl ji negali būti solidarumo ekonomika? Ekonomika kuria ne tik tą išgarbintąjį bendrąjį vidaus produktą. Ji gali kurti ir sveiką aplinką, solidarią bendruomenę, ji (taip, taip!) gali kurti patriotizmą ir dvasingumą. Rinkėjas klausia, ir kodėl gi žmogaus teisės tapo ne teisėmis, o veikiau ksenofiline prievarta, iš pagarbos mažumoms ir teisės daugumai spręsti, iš visuomenės sutarties virto socialinių grupių kovos lauku, pseudomoksliniais socialiniais eksperimentais ir kai kurių agresyvių mažumų teisiniu terorizmu.

Ar populistai, kaltinami netikėjimu „Briuselio neklystantiems“ yra Europos integracijos priešininkai? Dauguma jų kalba beveik taip, kaip mąsto dauguma ES piliečių: Europos Sąjunga yra gera idėja, bet netinkamai tvarkoma ir neefektyviai veikianti. Tai veikiau rūpestis dėl Europos, nei priešiškumas jai.

Senosios partijos sako, viskas tvarkoje, čia jūs – rinkėjai – nesuprantate, esate nemodernūs, ksenofobai, nacionalistai, galiausiai juk jums svarbu gyventi ilgai ir laimingai pilnesniu skrandžiu, o mes dėl to stengiamės. Populistai šioje vietoje sako, kad viskas ne tvarkoje ir tą tvarką reikia keisti.

Jei jūs prie namų keliate nacionalinę vėliavą ir ją gerbiate, norite savo regiono gerovės, skirstant bendrus pinigus, jei esate pasiryžę investuoti į tėvynės gynybą, jei manote, kad jūsų šalis yra mieliausia pasaulyje, jei norite kad vaikai augtų šeimose, turėtų tėvą ir mamą, jei manote, kad reikia padėti kenčiantiems migrantams ir neįsileisti teroristų pabėgėlių kailyje, jei savęs dėl to nelaikote nei nacionalistais, nei ksenofobais, tai jau esate beveik ar visiškai populistai. Jei jūsų mėgstama partija ar rinkimų komitetas tai deklaruoja ir už tai balsuojate, esate populistų rėmėjai.

Bet populistai nėra tie, kurie sako, kad viskas yra tik saldainiai ir dar už dyką. Jie nori keisti, bet ne visada žino kaip, nes reikia keisti iš pagrindų, o tam reikia kartais ir naujų žmonių. Populistai daug ko nemoka, yra vis dar paaugliškai naivūs ir tikintys, kad pasaulį galima pakeisti greitai. Juos nesunku sugundyti lengvomis pergalėmis, juos nesunku suvilioti ir gerai pažįstamomis Maskvos dainelėmis. Visa tai tiesa, ir visa tai yra brendimo bėdos, nėra ką ir ginčytis. Tad visiškai suprantu ir tas baimes, kuriomis apipilame vieni kitus.

Ar Lietuvoje jau populizmas?

Populiarūs (sic!) komentatoriai pasakytų, kad taip. Ir jie teisūs didele dalimi.

Dogmatiškai pranašauta, kad žmonės prieš du metus balsavo ne taip, kaip turi balsuoti, kaip skaičiavo senosios partijos. Pranašauta, kad turėsime nemokšų valdžią, kuri ištaškys ir taip nedidelius resursus ir ... dveji metai populizmo davė mokesčių reformą ir narystę visose Vakarų organizacijose, kur dar nebuvome įstoję. Antri metai iš eilės turime ir nedeficitinį biudžetą, ir augančią ekonomiką. Pasak kai kurių ekonomistų, gyvename beveik taip pasiturinčiai, kaip ir sočiame XVI amžiuje, kai Lietuvos pragyvenimo lygis tik keliolika procentų atsiliko nuo Vakarų Europos vidurkio. Senosios partijos niekaip neįstengė pasiekti 2 procentų gynybai bei deramai įvertinti Vanago ir Landsbergio, tai padarė... populistai.

Kiek populistų taps merais ir prezidentais? Greit pamatysime.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Staigus Trumpo manevras: kodėl tvenkiasi naujo karo debesys ir kuo tai gali baigtis (16)

Visi nebūtini JAV ambasados Irake darbuotojai privalo palikti šalį. Toks įsakymas, augant...

Svečiuose pas Pablo Eskobaro brolį: buvau atsakingas už visus kartelio pinigus

Visų laikų žiauriausias ir galingiausias narkotikų prekeivis Pablo Eskobaras buvo nušautas, jo...

Milijardinis atokvėpis: Amerikos superturtuoliai vis rečiau sulaukia Mokesčių inspekcijos skambučių

Tikimybė, kad žmonėms, uždirbantiems per metus mažiausiai dešimt milijonų JAV dolerių, bus...

Rūtos pasitraukimo aplinkybės: tai brendo jau kurį laiką (238)

Trečiadienį ryte Londono olimpinė čempionė Rūta Meilutytė pranešė baigianti savo...

Fotografavo vėžiu sergančias mamas su vaikais: buvau šokiruota, kiek moterų kasdien yra diagnozuojama ši liga (22)

Amerikoje gyvenanti žinoma lietuvių kilmės fotografė Giedrė Gomes neseniai pristatė visiškai...

Paviešinus Archie gimimo liudijimą paaiškėjo, jog Meghan Markle oficialus titulas – visai ne Sasekso kunigaikštienė

Kas yra Meghan Markle ? Tai klausimas, jau kelis metus kankinantis ne vieną akylą britų...

Nausėda apie „valstiečių“ rinkimų retoriką: niekada nežinai, kas yra dugnas (155)

Prezidento posto siekiantis Gitanas Nausėda sako, kad iš susitikimų su Lietuvos žmonėmis...

Po rekordinių karščių – staigios permainos: Lietuvoje siautės vėjas, trankysis perkūnija (7)

Vieni džiaugiasi rekordiškai šiltomis dienomis, kiti pergyvena dėl ilgai besitęsiančių sausų...

Užkalnis. Nebesvarbu, kas bus prezidentas (187)

Jau daugiau nei savaitę Lietuva gyvena nuostabiai kaip niekada. Gal kažką gerai darė išeinanti...

Adomaitis ragino pamiršti rezultatą, Maksvytis apgailestavo dėl „sudegusios komandos“ (8)

Vilniaus „Ryto“ komandos vyriausiasis treners Dainius Adomaitis po pirmųjų „Betsafe-LKL“...