aA
Tai nebus nei rinkimų agitacija, nei pranašystė, kas laimės, nors beveik žinau, kas. Tikėtina, kad dėl šalies Pirmojo Asmens titulo kitąmet kovos visai nebūtinai tie, kuriuos šiandien reitinguoja apklausų profesionalai ir savamoksliai politologai. Laimės ne tas, kuris yra protingiausias, nuosekliausias, logiškiausias, simpatiškiausias ir kitais aspektais labiausiai vertas, pasak tų pačių klasikinių sociologų. Laimės nežinia kodėl ir nežinia kaip...
Egidijus Vareikis
© DELFI / Valdas Kopūstas

Lietuva yra normali Europos valstybė, o dabartinė Europa normalių prezidentų neberenka. Demokratija ir teisė rinktis yra neabejotinai žavi vertybė. Teoriškai viskas labai gražu – teisingi ir nuoširdūs kandidatai pristato savo planus, o protingi rinkėjai, racionaliai pasvėrę visas galimybes, išrenka – geriausią. Gyvenkime ilgai ir laimingai. Tačiau tik teoriškai demokratija yra priemonė išrinkti geriausią iš gerų. Neretai ji virsta pasirinkimu tarp blogo ir blogesnio, keisto ir visiškai nesuprantamo. Didžiai politologų nuostabai (net pykčiui) šiandien rinkėjai balsuoja nelogiškai, neracionaliai ir visaip taip, kaip garbioji „akademinė bendruomenė“ nemoka paaiškinti. Politikos žinovai vis dar bando nesisteminius rinkėjų pasirinkimus pateisinti blogais orais rinkimų dieną, melagingomis žiniomis, ar kad balsuoti atėjo „ne tie“. Prasti žinovai...

Mūsų civilizacijos politinis laukas šiandien visai ne toks, kokį aprašo prieš kelias dešimtis metų išleisti vadovėliai. Liberalai, socialistai, konservatoriai ir kitos garbingos politinės aristokratijos giminės vis dažniau parduoda žemes visokiems sambūriams, judesiams, kryptims, alternatyvoms, žvaigždutėms, lygoms, tvarkoms ir kitiems nekilmingiems naujadarams. Šiandien visiškai nesisteminis Trumpas tvarko globalius klausimus, nesisteminis Macronas siūlo savąjį Europos atgaivinimo planą. Galiausia ir tie valstiečiai Lietuvos žiniasklaidos akimis yra „valstiečiai“ – visai tipinė nesisteminė partija be klasikinės ideologijos.

Taigi, ateinančius rinkimus laimės ne tas, kas ir toliau verks ir aiškinsis, kodėl rinkėjas suklydo, o tas, kas supras, kokia yra ta nesisteminio pasirinkimo sistema.

Galiu šiek tiek padėti, patardamas kai kurių demokratijos aksiomų aksiomomis nebelaikyti.

Pirma – šiandieninis rinkėjas visai neracionalus ir nelogiškas, bet labiau nei bet kada anksčiau nori (ir mano, kad gali) nulemti šalies likimą. Rinkėjas patikėjo, kad politikas tarnauja, nes politikas įtikino... kad jis yra liaudies tarnas. Tarnas neateina su savo darbotvarke, tarnas ateina vykdyti politikos projektų ar spręsti problemų. Kokias problemas neracionalus rinkėjas lieps spręsti, tokių ir teks imtis. Neretai politikos priemonėmis neišsprendžiamų.

Politikai, kad ir kaip jų nemėgtumėme, vykdo mūsų užgaidas. Norime, trumpai kalbant, gyventi geriau, balsuojame už teisę gyventi ilgai ir laimingai. Vadinamosios atstovaujamosios demokratijos esmė yra ta, kad politikai ima į savo rankas bendrųjų reikalų tvarkymą ir daro taip, kad jų mylimas rinkėjas gyventų kuo paprastesnį, kuo nerūpestingesnį gyvenimą, kad jo nekvaršintų nei geopolitika, nei šalies gynyba, nei kokie kiti „nemalonūs“ įsipareigojimai, kad visada jaustųsi galįs ką nors pats išsirinkti. Idealus demokratijos pasiekimas turėjo būti visuomenė lyg amžina pramoga. Laimingas žmogus neturi rūpintis, neturi aukotis, neturi tikėti antgamtiniais dalykais ar pomirtiniu gyvenimu, jo neturi jaudinti jokie rasės, lyties ar tautiškumo kompleksai. Tokios saviapgaulės pasekmes turime: prisipažinsiu, kad esu didis klasikinių politinių ideologijų gerbėjas, bet šiandien rinkėjams, t. y. visuomenei, reikia ne politikų – socialistų, komunistų, ... – bet gerų politinių projektų vykdymo menedžerių. Tai ir yra to nesistemiškumo esmė. O jei taip jau neformaliai, tai rinkėjui labiau patinka ne tarnas valdžioje, o žmogus „su charakteriu“, geriau ciniškesnis praktikas, nei krištolinio dorumo mamytės lepūnėlis.

Antra – rinkėjams demokratija nėra tokia jau amžina vertybė, kokia, senamadiškų politologų nuomone, turėtų būti.

Šiuolaikinė demokratija su visomis žmogaus teisėmis nėra jau toks daugelį šimtmečių gyvuojantis reiškinys. Pasaulio Tvarkos dalimi ji iš esmės tapo po II pasaulinio karo. Demokratijos aksioma teigia, kad žmogus yra protingas, atsakingas ir žino, ko nori. Mūsų planetoje gyvena jau septyni su puse milijardo protingų būtybių. Nepaisant įspūdingo pasaulinio proto, dauguma skundžiasi, kad gyvenimas pradeda priminti sunkiai valdomą balaganą, kuriame jau nebesusigaudome, kas už ką atsakingas, kas dėl ko kaltas. Tad naivus (bet savo vertę jaučiantis) rinkėjas ir klausia: kada bus tvarka?

Trečia – patys Lietuvos įstatymai numato tam tikrą prezidento nesistemiškumą – jis nepriklauso politinėms partijoms, vadinasi, formaliai gali jaustis nesaistomas ir jokia politine ideologija. Tad ir prezidentiniai kandidatai, skirtingai nuo partinių Seimo rinkimų, turėtų (neva) orientuotis ne į kokius nors vertybinius siūlymus, o į „naujus žmones“, „rinkėjų segmento“ perėmimą ar panašiai. Lietuvoje šiaip jau nelaikoma geru tonu afišuoti savo partinę priklausomybę, kur kas „kiečiau“ atrodo būti nepartiniu (nesisteminiu) politiku, tad ir kandidatui į prezidentus partinė etiketė bus veikiau įspėjimas apie prastą produkto kokybę nei kokybės ženklas.

Ketvirta – klasikinės politikos pasaulis išėjo atostogų ir niekaip nenori sugrįžti į darbą. Bene pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius pasaulis neturi realių lyderių. Nei G-8, nei G-20 nebevaldo pasaulio... Turime G-200, o gal – G-0? Veikiau pastarąjį, nes pasaulio šalys tarpusavyje ženkliai nesutaria. Ateities scenarijų rašytojai pranašauja net tokius nesutarimus, dėl kurių gali išnykti globali rinka. O tada jau kiekvienas už save. Toks susinaikinimas gali būti žiauresnis už branduolinį konfliktą. Globalios laidotuvės. Arba lyderiai, kokių dar nebuvo. Pasaulį reikia skubiai pertvarkyti. Sisteminiai politikai tėra esamos tvarkos administratoriai, nesisteminiai – pertvarkytojai, naujų idėjų nešėjai. Nereikia jų bijoti.

Nauja politinė logika, kurios genezę stebime šiandien, kuriama jau nebe ekonominės gerovės ir ne dogmatiškai suvoktų žmogaus teisių pagrindu. Visuomenė jau suvokė, kad pagrindinės pasaulio problemos yra ne finansinės ir ne kokios nors teisinės. Jos yra moralinės, o tos moralės politikos grimasos yra visuomenės pavydas, neapykanta, panieka ir abejingumas. Internetas, turėjęs padaryti visus draugais, padarė mus pilnus įtarimų ir nepasitikėjimo. Tai, ką politologai vis dar vadina atsitiktiniais protesto balsais, nepavaldžiais XX amžiaus politikos logikai, yra naujos politikos realybė, su kuria, dar kartą-kitą pasikeikus, reikės gyventi.

Mūsų kartą į politiką atvedė klasikinė vadovėlinė demokratija, tačiau šiuolaikiniam žmogui nebelabai jos ir bereikia. Šviesios atminties politikos guru Zbigniewo Brzezinskio pranašystė apie vadinamą „nevaldomą pasaulį“ pildosi. Vis dažniau kalbama apie demokratijos laidotuves – „post-demokratiją“, globalią anarchiją ir pan. Gal teisus buvo Platonas, pranašavęs, kad demokratiją turi pakeisti... kažkas kitokio. Nebūtinai kažkas baisaus, gal kažkas visai priimtino, tad artėjančiai „nesistemai“ politologai turi sugalvoti pavadinimą.

Tada jau žinosime, kodėl mūsų nesisteminis pasirinkimas yra teisingas. Nesisteminis kandidatas nėra politinės evoliucijos mutantas. Tai nauja rūšis su visais bio-politinės rūšies požymiais. Kaip jį aptikti – kitame tekste.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Prakalbino žmones apie seksą sovietmečiu: tai buvo labiau panašu į pilietinį karą nei į revoliuciją (129)

Seksas, malonumas, meilė ir šeima – požiūrio į šiuos dalykus raidą sovietmečiu ėmėsi tirti...

Skraidančių automobilių eros besitikintys kūrėjai žvalgosi į Lietuvą (23)

Skraidančių automobilių era turėtų prasidėti per artimiausius penkerius metus – to tikisi bent...

Medeina Čijauskaitė. Esame auklėjamos būti neįgaliomis princesėmis (209)

Man be proto gaila neišnaudoto moterų potencialo. Man gaila kiekvienos, kuri žiojėjančią...

Lietuvio gyvenimas primena pasakojimą apie Odisėją: į jūrą išplaukė trims mėnesiams, o grįžo po metų – neatpažino net sūnus (71)

Kone dešimtmetis praleistas jūroje gaudant vėją, trijų mėnesių plaukimas virtęs metus trukusia...

Populiariausia pasaulyje operacinė sistema tuoj neatpažįstamai pasikeis (17)

Populiariausia pasaulyje mobiliųjų įrenginių operacinė sistema „Android“ jau greitai taps...

Kaip suprasti šiuolaikinį meną? Iš MO muziejaus atidarymo (11)

Suprasti šiuolaikinį meną – nelengva užduotis net profesionalams, net nekalbant apie tuos, kurie...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Krizė atrieda atidunda (1)

Negalima taip rašyti, todėl parašysiu. Nes politikai mus ir vėl, kaip 2008-aisiais, bandys palikti...

Naujas Kremliaus statytinis Europos pašonėje kėsinasi įsiūbuoti konfliktą Balkanuose kyla grėsmė visam regionui (388)

Bosnijos prezidiumo narys pasisakė už nepriklausomą Serbų respubliką. Ar V. Putinas išpildys...

Prezidentiniuose reitinguose – neįtikėtini pokyčiai: atsiskleidė Šimonytės fenomenas (2566)

Gyventojams vardinant pretendentus į prezidentus, populiariausiųjų trejetukas keičiasi – į...

Andriaus Šedžiaus teisininkė atvertė visas kortas: kas iš tiesų stabdo skandalingas garsiosios poros skyrybas? (126)

Šiuo metu besiskiriantis verslininkas ir politikas Andrius Šedžius parengiamuosiuose...