Edmundas Pupinis. Sodų bendrijų kelius ir inžinerinius tinklus tvarkys savivaldybės. Už kieno pinigus?

Visgi vienas svarbiausių pakeitimų yra tai, jog nutarta įtvirtinti sodininkų kelių bei vandens tiekimo ir nuotekų tinklų perdavimo savivaldybėms reglamentavimą. Deja, didelė tikimybė, jog žmonių lūkesčiai dėl sutvarkytų sodų kelių gali likti neišpildyti.

Skaičiuojama, kad dabar Lietuvoje veikia per 1 tūkst. sodų bendrijų, o jose yra beveik 230 tūkst. sklypų. Buvo skundžiamasi, jog dėl prastų sodų kelių kalta nesutvarkyta teisinė bazė. Neva savivaldybės, net ir norėdamos investuoti į šių kelių priežiūrą ar remontą, teisiškai to padaryti negalėdavo.

Seimas ėmėsi spręsti šią problemą ir priėmė įstatymą, numatantį, kad sodų bendrijos bendrojo naudojimo žemėje esantys žemės sklypai su juose esančiais keliais (gatvėmis) ir (ar) kelių juostomis bendrijų iniciatyva gali būti perduodami savivaldybėms.

Taip pat naujai priimtomis įstatymo nuostatomis įtvirtinta, kad bendrijų pirmininkai su savivaldybėmis pasirašo ketinimo protokolus dėl savivaldybėms perduotinų kelių (gatvių) užimamų žemės sklypų suformavimui, perdavimui ir perėmimui reikalingų parengiamųjų darbų atlikimo sąlygų.

Kitaip tariant, klausimas dėl sodininkų kelių ir infrastruktūros permetamas savivaldybėms. Tačiau kaip visa tai veiks praktikoje?

Naivu tikėtis, jog savivaldybės, kuriose apstu prastos būklės gatvių, puls gelbėti atokiau esančių sodų kelius, kuriais naudojasi kur kas mažesnis gyventojų skaičius negu vis dar duobėtomis miestelių ar miestų gatvėmis. Be to, sodininkų bendrijų keliai turi ir techninių problemų, nes neatitinka keliams keliamų reikalavimų – yra daug vietų, kur dėl užstatymo normų reikalavimų nesilaikymo negalima užtikrinti reikiamo kelio pločio, o tuo pačiu ir specialiųjų transporto priemonių privažiavimo.

Nors ir šiais metais iš Kelių priežiūros ir plėtros programos buvo numatyta lėšų savivaldybių valdomiems vietinės reikšmės keliams mėgėjų sodų teritorijose rekonstruoti, finansavimo galimybe šiemet pasinaudojo tik 27 iš 60 šalies savivaldybių. Iš viso savivaldybėms padalinta 3,76 mln. eurų, o dar apie milijonas eurų taip ir liko nepanaudotas. Tai parodo, jog dėl teisinių problemų, susijusių su sodo kelių nuosavybe, per menko finansavimo su sodais susijusių kelių klausimai savivaldybėms toli gražu nėra prioritetiniai.

Bene keisčiausia priimto įstatymo vieta yra nuostata, kad sodų bendrijos su savivaldybėmis pasirašys ketinimų protokolus. Ką tai reiškia?

Panašu, jog pasirašyti ketinimų protokolai, jei jie ir bus pasirašomi, taps savivaldybės stalčiuose nugulusiais dokumentais. Kartu tai yra tam tikras žmonių suvedžiojimas ir suklaidinimas. Gyventojai, kurie su prašymais pagelbėti dėl nesutvarkytų ir sunkiai išvažiuojamų kelių rikiuodavosi prie vienmandatėse apylinkėse išrinktų Seimo narių kabinetų, dabar sėkmingai rikiuosis prie merų ar prie kitų valstybės tarnautojų, dirbančių savivaldybėse, kabinetų ir sakys, jog štai, įstatymas priimtas, o jame rašoma, kad jūs privalote pasirašyti ketinimų protokolus.

Savivalda, tikėtina, atsakys, jog taip, gal ir galime apie tai pasišnekėti, bet jokiems darbams tiesiog nėra pinigų.

Norint, jog savivaldybės rūpintųsi sodų keliais, tam turi būti numatytas atitinkamas finansavimas. Teigiama, jog Vyriausybė sodų bendrijų kelių remontui jau yra paskyrusi 7 mln. eurų. Žinant, kiek sodų bendrijų yra Lietuvoje, tokia suma yra lašas jūroje, o ne reali priemonė problemoms spręsti.

Be to, valdantieji, „prastumdami“ kitus įstatymus, ne tik kad nedidina savivaldybių pajamų, kurios galėtų būti paskirstomos tiems patiems keliams tvarkyti ir išlaikyti, bet jas ir mažina. Praėjusį ketvirtadienį pritarta pasiūlymui, numatančiam, kad savivaldybės, kurios stengiasi gerai tvarkyti savo ūkį, stengiasi sudaryti sąlygas vystytis verslams ir užsidirba viršplaninių pajamų, negaus dalies numatytų kompensacinių lėšų, kurios turėjo būti skirtos, dėl Seimo ir (ar) Vyriausybės priimtų sprendimų.

Seimas, spręsdamas sodų bendrijų klausimą, padarė A, bet nepadarė B. Permesti atsakomybę savivaldybėms, tam nenumatant reikiamų pinigų, nėra teisinga. Ketinimo protokolai, kuriuose turi būti numatytas visos sodininkų bendrijų infrastruktūros sutvarkymas, tam beveik neskiriant lėšų iš valstybės biudžeto, taps beverčiai.

Galiausiai tokia situacija gali pavirsti niekam nenaudingu ilgalaikiu konfliktu tarp sodininkų ir savivaldybių. Be to, savivaldybės ir be jokio spaudimo bei finansiškai nepagrįstų įstatyminių paliepimų palaipsniui, atsižvelgdamos į savo finansines galimybes, tvarkydavo sodų bendrijų kelius bei kitus inžinerinius tinklus ir juos perimdavo į savo balansą. Todėl pakeitimai, susiję su sodininkų keliais ir sodininkų bendrijų vandens tiekimo bei nuotekų tinklų perdavimu savivaldybėms teiktų vilties tik tuo atveju, jei jiems būtų skiriamas atitinkamas finansavimas.