Jei taip, vadinasi, išties rimta. Važinėdamas po Lietuvos regionus jaučiu, kad lietuviai ne tokie jau žemės kirminai ir vienadienio uždarbio ieškotojai. Jie rimtai domisi, rimtai klausia, kas laukia ir jų, ir visos šalies, tikisi iš protingų žmonių protingų atsakymų. Pavyzdžiui, kuo skiriasi pabėgėlis, linksniuojamas žiniasklaidoje, nuo pabėgėlio, gavusio statusą pagal Ženevos konvenciją, kada pabėgėlis gali (ar iš viso gali?) virsti kolonistu ir primetinėti savo politinę valią autochtonams. Kaip keisis mūsų švietimo ir kultūros politika, ar nesukursime paraleliai veikiančių bendruomenių, nepavaldžių mūsų įstatymams ir tradicijoms, ir t.t.?
Tai nelengvi klausimai, tad palikime juos pabaigai. Pradžiai noriu paklausti trijų, regis, nesudėtingų dalykų. Pirma, visi, raginantys spręsti krizę greitai ir efektyviai, tegu aiškiai pasako, kaip jie įsivaizduoja sėkmingą sprendimą – ar pabėgėlių nebelieka, ar pabėgėliai tampa respektabiliais mūsų bendruomenės nariais, ar laikomi stovyklose laukiant „geresnių laikų“, ar dar kitaip? Ir koks gi sprendimas geriausias Lietuvai? Liūdnai juokinga, kad po tų visų raginimų priimti sprendimą „ką nors daryti“, atsakymas dėl sprendimo esmės taip ir nepasigirsta. Laukiame sprendimo, kurio nežinome. Panašu į Samuelio Becketo herojus, laukiančius-nesulaukiančius Godo...
Antra, girdėdamas daug priekaištų Lietuvos valdžiai (kad ji nieko nedaro) ir vadinamiems paprastiems žmonėms (kad jie visko bijo ir serga visuomeninėmis psichinėmis ligomis), norėčiau, kad kas nors iš tų Lietuvos kritikų įvardintų šalį, kuri viską padarė gerai, kuri gali būti Lietuvai pavyzdys, kaip elgtis. Vengrija? Vokietija? Švedija? Ispanija? Graikija? Kuri yra ta sėkmės istorija, kurią galėtume pakartoti?
Pagaliau, trečia, ką reiškia sąvoka „pabėgėlio integracija“, linksniuojama nuo Prezidentės iki gatvės politikieriaus, ir kaip tas „sėkmingai integruotas“ pabėgėlis turėtų atrodyti? Bandydamas klausti tiesiai šviesiai, rimto atsakymo negavau. Pasipylė kažkokie pasvarstymai, kad tie žmonės, apšilę kojas Lietuvoje, galėtų kur išvykti, o gal pramokti kalbos, tačiau vis tiek taptų visuomenės išlaikytinių dalimi, nebent įkurtų vieną kitą rytietiško ar pseudorytietiško maisto užeigą. Pastarosios „sėkmės“, beje, tikisi mažai kas, o ir savų didžkukulių per akis.
Tai ką gi atsakyti? Ką pasakyčiau pats sau?
Pradėsiu nuo antro, nes atsakymas į šį klausimą lengviausias. Sėkmės pavyzdžio nėra, jokia šalis nepateikė nieko tokio, ką Lietuvos politikai ar vyriausybės valdininkai su džiaugsmu įskiepytų mūsų šalyje. Kol kas geriausiai veikia taktika – „neskubėkim, kol iki mūsų neatėjo, o paskui bus iš ko mokytis“. Gal tai ir neblogas pasiūlymas, nes ES strategų pozicija keičiasi diena iš dienos – šiandien jau niekas nebeprieštarauja atrankai, detaliam tikrinimui ir poreikiui žiūrėti veikiau įtariai, negu draugiškai. Galiausiai juk ir Šengeno zona veikia, kai esame pasiryžę ją ginti ir nebiurokratiškai paprakaituoti. Norint ką nors apginti, pirmiausia reikia ginti, o ne svarstyti – veiks ar neveiks...
Kas turi nutikti, kad krizė būtų išspręsta? Kadangi ES savo sėkmingą ateitį prognozavo be krizės, tad geriausia išeitis, kad pabėgėlių nebūtų, o jei atsiranda persekiojamieji ir nuskriaustieji, kad juos aiškiai atskirtume nuo teroristų. Na, o ekonominius migrantus ir geresnio gyvenimo ieškotojus dalintumės tikrai solidariai – kam kokio ekonominio pagalbininko reikia. Ir jokios čia netikros moralės, juk, kaip žingeidžiam klausėjui sakė vienas JAV prezidentas „Čia tik ekonomika, kvaily“.
Ar galime visa tai padaryti? Žinoma, jei skirsime šiai operacijai pakankamai laiko ir nepasiduosime graudenimams apie labai kenčiančius trisdešimtmečius vyrus su išmaniaisiais telefonais.
Prisiminkime, kad JAV po Antrojo pasaulinio karo vadinamus „perkeltuosius asmenis“ laikė stovyklose keletą metų, kad nesuklystų, tikrindami jų biografijas ir darbus. Prisiminkime ir tai, kaip panašioms provokacijoms nepasidavinėjo prezidentas R. Reaganas ar ponia M. Thatcher. Buvo laikai...
O kaip su ta integracija?
Gal ir nepagrįstai žmonės bijo. Bijo, kad „W“ problema taps visai menkniekiu, kai Briuselis privers valdininkus mokytis arabeskų rašto, bijo, kad vietoje mokyklų ir universalių sporto kompleksų statysime mečetes, o ten bevaikštantys galės gyventi pagal šariatą, atsiras nuorodos „Tik musulmonams“... Bijo, kad bus sukurtas apartheidas, gražesniais žodžiais kalbant – lygiagretus atskirų visuomenės grupių vystymasis. Kažkada Afrikoje prieš tokį kovojome, dabar patys jį sukursime.
Bet ar tikrai taip?
Diskusijų dalyviai dažniausiai iš anksto netiki jokia integracija, netiki, kad sirai ar egiptiečiai gyvens pagal padorius ir gerai veikiančius Lietuvos įstatymus. Bene labiausiai prelegentus gąsdinantis klausimas skamba taip: Ar integracijos negalima susieti su ... evangelizacija, apie kurią daug kalba Bažnyčia? Uždavęs tokį klausimą dažniausiai veiduose matau arba nuostabą, arba siaubą. Kaip tai? Juk neįmanoma, juk mes neturime teisės, juk jie niekada niekada....
Nežinau, ar tikrai niekada, žinau, kad turiu teisę išpažinti savo tikėjimą ir jį propaguoti, juolab matydamas, kad islamas daugeliui laimės neatneša. Nežinau, ar negaliu tikėtis, jog prieglobsčio gavėjai atiduos pagarbą Lietuvos vėliavai, laikysis Lietuvos įstatymų, mokės mokesčius ir gerbs visuotinai pripažintas žmogaus teises, tokias, kaip kad lyčių lygybė. O mečetės statybai ar naujai išleistoms tikėjimo išminties knygoms ne taip jau sunku užsidirbti.
Geras integracinis veiksmas būtų įtraukti jaunus vyrus į šauktinių sąrašus. Galima prisiminti Vytautą, kuris karaimų integraciją būtent nuo to pradėjo. Panašiai kažkada elgėsi Izraelio valdžia, naujiesiems imigrantams integraciją siūlydama pradėti nuo karinės tarnybos. Mes gi turime ne tokios jau blogos patirties su studentais iš Libano. Tad ir studijas galime pasiūlyti.
Jei sakote ne, tai kaip?
Nemanau, kad reikia apartheido. Nemanau, kad žmonės, atvykstantys iš Vidurio Rytų ar Šiaurės Afrikos pasmerkti būti išlaikytiniais ir visuomenės „raupsuotaisiais“. Jei galvosime pozityviai, gąsdinimai apie kolonistus ir kitokius barbarus tiesiog neteks prasmės. Ir ta „pabėgėlių integracija“ taps ne kažkokia geopolitine bausme, o naujomis galimybėmis. Tad ir atsakymai į teksto pradžioje pateiktus klausimus bus visai aiškūs.