Sukurti pasaulį pagal visuotinai priimtiną, gražų projektą. Šiandien galime matyti, kurios svaigios geopolitinės svajonės išsipildė, kurios šiandien atrodo tiesiog naivus teoretikų veikalas. Taigi, kas pasitvirtino, o kas ne per pastaruosius du dešimtmečius?
Pradėkime nuo neišsipildžiusių hipotezių.
Istorijos pabaiga. Žymusis amerikietis Francis Fukuyama, politikos filosofas, sumanė, kad žlugus sovietų dominuojamai sistemai pasaulyje nebebus jokių ideologinių konfliktų – karų etniniu ar religiniu pagrindu, pasaulyje įsigalės liberali demokratija, o politinių partijų programos tebus biudžeto projektai. Nieko daugiau nereikia, istorija baigiasi, belieka gyventi ilgai ir laimingai.
Gyvenimas parodė, kad etniniai, religiniai ir tautiniai interesai kur kas svarbesni už liberalią demokratiją. Europą paženklino naujas konfliktas Balkanuose, konfrontacija religiniu pagrindu Indostano pusiasalyje... Rugsėjo 11-oji visiškai palaidojo istorijos pabaigos viltis – XXI amžius jau tapo įvairiomis ideologijomis besiremiančių konfliktų laikas.
Europa – vientisa ir laisva. Michailo Gorbačiovo ir daugelio vakariečių mėgstama idėja, kurios esmė yra padalintos Europos ir branduolinės konfrontacijos pasaulį paversti vientisu draugystės ir pasitikėjimo regionu. Nuo Kanados Vankuverio iki Rusijos Vladivostoko žadėta sukurti erdvę, kurioje žmonės nekariauja, o ... draugauja, kurioje nepaisoma ideologinių bei politinių skirtumų: politika – politikams, istorija istorikams, o žmonėms – draugystė ir... laisvė.
Šiandien paklausus, ar vientisa ir laisva Europa egzistuoja, išgirsti atsakymą, kad ji vis dar yra (jos kūrimas įrašytos į NATO strategiją), tačiau ji kur kas mažesnė – baigiasi vos 30 km nuo Vilniaus. Tai Vakarų ir Vidurio Europa, deja, ne Gorbačiovo gimtoji šalis.
Rusijos ir Rytų Europos demokratija. Daug vilčių sudėta ir daug prirašyta apie tai, kad Rusija yra gimstanti ir auganti demokratija, tik reikia jai suteikti galimybių. Rusijai buvo padaryta daug nuolaidų, jai leista kartais pernelyg drąsiai šeimininkauti buvusioje SSRS. Praėjusių metų rinkimai parodė, kad su demokratija viskas baigta – Vladimiras Putinas sukūrė savo valstybę, kuri reikalinga Rusijos „masei“, bet ne demokratijai.
Demokratija niekaip neįsitvirtina ir kitose buvusiosiose SSRS respublikose. Prieš dešimtmetį Aleksandras Lukašenka buvo vadinamas paskutiniuoju diktatoriumi. Šiandien apie tai kalbama kur kas tyliau, nes autoritarinio režimo požymių yra ne tik Rusijoje, bet ir Ukrainoje bei Pietų Kaukaze. O pati Rusija tampa veikiau panašesnė į caro valdomą imperiją, negu į demokratiją.
Azijos amžius. Tai viena iš paprasčiausių, tendencijų skaičiavimais paremta bei labai tikėtina hipotezė apie tai, kad XXI amžiuje pasaulio politikoje dominuos Azijos valstybės. Praėjo jau geras aštuntadalis to XXI amžiaus, tačiau rimtesnių Azijos amžiaus požymių nematyti. Tiesa, pasaulyje daug azijietiškų gaminių, bet politiškai Azijos valstybės tebėra mažareikšmiai „nykštukai“. Kinija ir Indija patyrė laimę gaminti prekes ir paslaugas esamai pasaulio tvarkos sistemai, bet jos neturi jokios naujos pasaulio tvarkos idėjos, tad ir jokios politikos, leidžiančios nukonkuruoti dabartinę demokratinę tvarką, kurioje dominuoja euroatlantinės valstybės.
Islamo triumfo žygis. Islamu pirmą kartą pasaulis pradėtas gąsdinti aštuntajame dešimtmetyje, po eilinio Izraelio ir arabų karo. Islamo pasaulis buvo rodomas kaip nepaprastai greitai augantis, vieningas, drausmingas ir turintis labai aiškią vienijančią idėją.
Islamas du kartus nesėkmingai bandė užkariauti Europą. Viduramžiais arabai ketino ateiti į Europą per Ispaniją. Nesėkmingai. Naujaisiais amžiais islamo nešimo misiją perėmė osmanai, tačiau Lietuvos Didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis sumušė juos ties Viena. Trečiasis bandymas – islamiškieji getai Europos miestuose ir rugsėjo vienuoliktosios pasekmės... Nieko konkretaus nei drausmės, nei prieraišumo idėjai. Nepaisant įvairių, neva, grėsmingų tendencijų, sparčiausiai auganti religija pasaulyje tebėra krikščionybė.
Taigi politikos futurologai nėra neklystantys. Panašu, kad daug išmonių yra veikiau geri norai, o ne sugebėjimas numatyti realias pasaulio raidos tendencijas. Tačiau kai kurios svajonės vis dėlto išsipildė, ir net išsipildė mums jose dalyvaujant. Beje, nė vienas išsipildantis projektas nebaigtas... todėl ir nebaigtas, kad realizuojamas.
ES ir NATO plėtra. Po sovietinės sistemos griūties įvyko reali Vidurio Europos integracija į Vakarus, abiejų organizacijų narių beveiki padvigubėjo. Tai išties realus geopolitinis virsmas, kurį europiečiai jaučia pagal savo gyvenimo kokybę ir galimybes. Išties lietuvis šiandien taip pat laisvas, kaip belgas, kas dar prieš du dešimtmečius atrodė neįtikėtina. Vakarų Europa realiai priartėjo prie Rusijos.
Civilizacijų susidūrimai. Samuelio Huntingtono hipotezė, kad potencialų konfliktą tarp supervalstybių pakeis konfliktas tarp didžiųjų pasaulio civilizacijų, bent jau iš dalies pasitvirtina. Nors negalima sakyti, kad visas islamas kariauja prieš kitas civilizacijas, vis dėlto reikia sakyti, kad karai Balkanuose, Vidurio Rytuose, susidūrimai Indijoje ar Nigerijoje gali būti laikomi civilizacijų karo fragmentais. Beje, regioną tarp 10 ir 40 lygiagretės, nuo Bosnijos iki Indonezijos, Zbigniewas Brzezinskis pavadino „nestabilumo arka“. Ten statistiškai konfliktai labiausiai tikėtini. O, beje, ten ir mažiausias krikščionių procentas.
Globalizacija ir fragmentacija – tai reiškinys, kurį mes po kelių dešimtmečių greičiausiai vadinsime „Facebook“ karta – pasaulis vienas, bet jis labai neįdomus. Mums svarbu tik, kas vyksta mano kieme, nors su kaimynu draugauju „per kosmosą“. Mes palengva įgyvendiname vienodus techninius standartus, tačiau tuo pat metu stengiamės būti kuo labiau saviti, individualūs, tautiški ir panašiai. Tai dar vadinamoji „naujųjų viduramžių“ hipotezė – nebėra realių valstybių sienų, tačiau išlieka griežtas savitumas.
Plokščiasis pasaulis – Thomo Friedmano konceptas apie tai, kad pasaulyje, kuriame ekonominės ar karinės galios centrus keičiant paprasta komercija gyvenimas tampa „plokščias“ – visi lygūs, visi turi vienodas galimybes pirkti ir parduoti, tad pasaulis tampa pradžioje multicentriškas, o vėliau iš viso virsta kažkuo panašiu į jau „globalų kaimą“, pasaulį, kurio svarbiausi įvykiai vyksta prekyvietėje, o ten gi – visi kaip ir lygūs.
Alternatyvi pasaulio tvarka ir galios centrai (BRICS), hipotezė, pranašaujanti Vakarų pasaulio nuosmukį ir euroatlantizmą pakeičiančios sistemos atsiradimą. Pasak jos, demokratija, rinkos ekonomika ir žmogaus teisės nėra amžinosios vertybės. Žmonijai nereikia aukštų kokybės standartų – paprastiems žmonėms reikia tiesiog padoriai gyventi. Brazilija-Rusija-Indija-Kinija-Pietų Afrika, – štai naujosios šalys, galinčios nulemti ateitį.
Tai beveik 40 procentų žmonijos. Visos jos nei labai demokratiškos, nei labai laisvos. Bet gal viso to ir nereikia, žmonės nori tiesiog gyventi be jokių politinių ideologijų, o tik turėti gerą administraciją. Prie panašios hipotezės modifikacijos galima priskirti kad ir Rusijos planuojamą eurazijinę bendriją.
Lietuva pasinaudojo ES ir NATO plėtra, tapo globalaus žaidimo nare. Kas dar mūsų laukia?