Dabar jie turi arba stipriai susiimti ir atlikti bausmę (ar bent jau atgailą) už nuodėmes, arba bus negailestingai išmesti iš mielo Europos klubo. Geriausia, ne paslaptis komentaruose, kad nutiktų ir viena, ir kita – juolab, kad ne vieną graikų prašvilptą eurą teks sumokėti mums.
Ne taip viskas paprasta. Graikija Europos Sąjungoje (o plačiau kalbant – Euroatlantinėje bendrijoje) – tai kur kas daugiau nei niekingas vienas su trupučiu procento eurozonos bendrojo vidaus produkto. Dėl jo galima miegoti ramiai. Pasakyčiau net, tie procentai ne taip jau ir svarbu.
Kur kas svarbiau politiniai ir istoriniai momentai, per pastaruosius du šimtus metų tiesiog privertę europiečius ne tik mylėti graikus, bet ir suteikti jiems svarių privilegijų. Būtent dėl istorijos ir geografijos Graikija tiesiog negali nebūti Vakarų Europos valstybė, kaip ten jai besisektų tvarkyti skolas. Kokie bebūtų Graikijoje ką tik užsakyto referendumo rezultatai, Europa padarys viską, kad jie nereikštų Graikijos pasitraukimo. Net jei paskelbsime Graikiją nemokia, net jei ir mums reiks prisidėti prie graikų pensijų, geriau pridėsime, nei leisime graikams „eiti savais keliais“.
Žinoma, visi šiandien pripažįsta, kad įvyko tai, ko reikėjo laukti, bet ko sulaukti taip nesinorėjo. Juk buvo aišku, kad Graikija neatitinka eurozonos kriterijų, tačiau ta pati Vokietija dėjo visas pastangas, kad rodikliai būtų kilstelėti į reikiamą lygį, buvo aišku, kad Graikijos administraciniai gebėjimai, korupcijos lygis ir kiti svarbūs rodikliai nelabai panašūs į respektabilios Europos Sąjungos šalies „vaizdelį“.
Ar Graikija iš tiesų yra Vakarų Europa, ar jos politinė kultūra kiek nors panaši į pavyzdines šiuo aspektu Skandinavijos valstybes bei kokią nors Vokietiją?
1943 metais karinės misijos pas graikų partizanus metu britų brigados generolas Edmundas Myersas netekęs kantrybės išrėžė, kad graikai yra tikri aziatai, jų negalima vertinti pagal europinius standartus. Tegu tai ir buvo skandalas bei netiesa, šiandien netruktų norinčių pasirašyti po britų kariškio teiginiu. Tiesa yra tai, kad Graikijos negalima suvokti statutiškai ir standartiškai. Bet kokia politika tame Balkanų ir Mažosios Azijos regione yra daugiau menas, nei mokslas ir tvarka.
Politinės kultūros specifiką didele dalimi lėmė tai, kad Graikija niekados nepriklausė jokiai moderniai europietiškai imperijai, savaip padėjusiai pamatus politinei tradicijai. Veikiau atvirkščiai – apie 400 metų ji buvo Osmanų imperijos valdžioje. Ji nepergyveno Renesanso, Reformacijos, Absoliutizmo, Apšvietos ir net europietiškų revoliucijų. Tad ji išties savita, savita net savo raidynu, kuris ilgą laiką buvo vienintelis nelotyniškas besiintegruojančioje Euroatlantinėje erdvėje. Raidyno dėka graikai turi užrašus savo kalba net ant „universalių“ euro banknotų.
Panašu, kad graikai nekentė Osmanų valdžios, tačiau perėmė daug būtent jos politinės kultūros elementų. Nori nenori, peršasi analogija su mūsų visuomene posovietiniu laikotarpiu – net ir nemylintys sovietų režimo žmonės vis tik buvo (ir tebėra) labai veikiami jo tradicijų. Krikščionybė graikams buvo ne šiaip sau tikėjimas, ji – tautinio identiteto pagrindas. Priešinimosi kultūra buvo daugiau atsiribojimo nuo osmanų ir savo išskirtinumą puoselėjanti kultūra. Taip, graikai save laiko ne šiaip sau tauta. Jie – išskirtinė tauta.
Nemaloniausia tradicija teoriškai vadinama klientelizmu. Graikijoje ji turi savo vietinį pavadinimą – rousfetia. Iš esmės ji reiškė visuomenės pasidalinimą į tam tikras interesų grupes, kuriose vadinamosios valdžios viršūnės dalijosi įtaka su savo pavaldiniais, išrūpindami jiems didesnes ar mažesnes privilegijas, o pavaldiniai rūpinosi, kad valdantieji išliktų savo postuose.
Osmanų laikais tai buvo net teigiama – klientelė veikė kaip opozicinė organizacija, tačiau susikūrus nepriklausomai Graikijai, ji tapo „tradicija“, nulėmusi ne vieną graikų demokratijos trūkumą. Kai karalius Otto 1832 metais atvyko į Graikiją, jis nerado šalyje jokios tautinės administracijos, išskyrus jau minėtas klientelines (iš esmės mafijines) struktūras. Valdantieji dalijosi įtaka ir pajamomis su savo valdiniais, valstybė ir jos išlaikymas niekam nerūpėjo. Valdininkai suvokė, kad Europa perka ne jų darbštumą, intelektą ar patriotizmą, o jų geografiją, gamtą ir kitus dalykus, kurių nereikia uždirbti. Graikija tapo Europos vieta, į kurią europiečiai investavo nepriklausomai nuo to, kiek graikai jaučiasi ar nesijaučia skolingi. Tokia politinė kultūra išliko iki šiol.
Vakarų Europa XIX amžiuje buvo didžiai suinteresuota Graikijos valstybės atsiradimu ir išlikimu. Genialus poetas lordas Baironas tapo britų ir graikų meilės bei Graikijos išsivadavimo simboliu. Išties būtent britų didžioje strategijoje Graikija, kaip atsvara silpstančiai Osmanų imperijai, buvo regioninės politikos dominantė. 1862 metais Graikija de facto tapo Britanijos protektoratu.
Klientelizmas tenkino ir graikus, ir jų protektorius. Ne kas kitas, o Winstonas Churchilis vadovavo Galipolio operacijai prieš Osmanų kariuomenę, operaciją, turėjusią palengvinti Graikijai galimybes užimti Mažąją Aziją. Graikams buvo „atleistas“ ir pralaimėtas karas prieš Turkiją, ir aiškiai prosovietinės nuotaikos po Antrojo pasaulinio karo, ir karinė diktatūra, ir jos avantiūra prisijungti Kiprą, pasibaigusi karinės valdžios žlugimu.
Graikija priimta į NATO kartu su Turkija vien todėl, kad to reikalavo geopolitinės realijos (o ne koks puikus pasiruošimas), Graikija priimta į tuometines Europos Bendrijas ne dėl ekonomikos stebuklų, o vėl dėl tų pačių geopolitinių išskaičiavimų. Svarbiausių partijų lyderiai – Konstantinos Karamanlis ir Andreas Papandreou tapo vadovėliniais patriarchalinių lyderių simboliais. Ir taip toliau.
Galima sakyti, kad niekas taip nepadėjo graikams tapti Vakarų europiečiais, kaip Rusijos/SSSR grėsmė ir noras „prieiti“ prie Viduržemio jūros. Užkarda rusams buvo visada kur kas svarbiau nei Graikijos politinės kultūros trūkumai. Negalima paneigti, kad šalyje atsirado ir tikrai europietiško politinio mąstymo, tačiau politinės kultūros jis nepakeitė. Klientelinėje sistemoje tarpo veikiau populistinės nei klasikinės ideologijos. Daug prirašyta apie tai, kad mokesčių nemokėjimas tapo beveik nacionaline sporto šaka, socialinės garantijos su vadinamaisiais tryliktais ar keturioliktais atlyginimais išugdė kartą žmonių, gyvenančių vidutiniškai komfortabilų ir mažai atsakingą gyvenimą.
Tad ką gi reikia daryti? Turiu pasakyti, kad didele dalimi Europos Sąjunga elgiasi teisingai. Graikiją reikia išsaugoti, reikia jai padėti lipti iš skolų ir nesveikos socialinės politikos duobės. Juo labiau, kad minėtoji Rusija niekur nedingo, o jos noras pasinaudoti Graikija, kaip nepritapusia prie Europos, tik didėja. Pasakysiu net tai – pinigai, kurių reiktų Graikijai sutvarkyti, nėra jau ir tokie nepamatuojamai dideli Europos Sąjungos ekonominei mašinai.
Tačiau Graikijos projektas bus sėkmingas tik tada, kai atsiras ir išaugs nauji politiniai lyderiai, ir naujos idėjos kaip atspara klientelizmui. Syrizos partijos populizmas nėra nauja idėja, tai veikiau idėja pabėgti nuo atsakomybės, todėl mažai kas tiki, kad dabartinė vadovybė yra pajėgi rimtai reformuoti valstybę. Teisūs vokiečiai, sakydami, kad kažkada Konradas Adenaueris po Antrojo pasaulinio karo ištraukė Vokietiją iš kur kas gilesnės duobės, bet tik todėl, kad vokiečiai buvo susitelkę ne klienteliniams, o nacionaliniams tikslams.
O žvelgiant globaliai, situacija vis dėl to labai rimta. Sakoma, kad po Berlyno sienos griuvimo ir SSSR žlugimo tai – bene didžiausio rizikos lygio padėtis kontinente. Graikai spręs referendumu, nori spręsti krizę ar.... Nežinia kas tas „ar“? Britai ruošia referendumą dėl savo šalies narystės Europos Sąjungoje. Visame regione įsivyrauja nuomonė, kad kažkas ne taip, nors niekas dar dorai nežino, kas.
Karolis Didysis kažkada suvienijo Europą kaip pirmą postromėninę sąjungą. Europos Sąjunga (kai kas ją jau vadina Maastrichto imperija) buvo Europos integracija saugantis nuo karų ir totalitarinių režimų. Integracija – jau nebenaujas reiškinys – pastebimai sensta ir prašosi naujų idėjų. Gal joms ir dera atsirasti dabar, sprendžiant Graikijos, o greit – ir Jungtinės Karalystės klausimus. Europa niekada nebus viena valstybė. Neturės vieno administratoriaus ir vieno telefono numerio, kuriuo, anot Henrio Kissingerio, reiktų skambinti. Bet europietiškas solidarumas ir specifinis mentalitetas, gal net dažniau nei demokratija, gelbėdavo kontinento šalis ir jų žmones. Tad lauksime tikro Graikijos europėjimo?