aA
Dar niekada taip gerai negyvenom kaip šiandien. Turime daug ką prarasti. Ką apie mūsų visuomenės tendencijas turime žinoti prieš rinkimus? Kokia turi būti jauno žmogaus (ir ne tik) rolė?
Deimantė Rimkutė
© Donato Vataito nuotr.

Jauniems žmonėms, gimusiems devyniasdešimtųjų pabaigoje, gyvenimas nesiūlė, Winstoną Churchillį cituojant, blood, toil, tears and sweat. Mums neteko patirti sovietinės priespaudos, žmogaus ir ekonominių laisvių apribojimo komunizmu, nelegalios vakarietiškos literatūros ar Beatles plokštelių mainymosi rūsiuose.

Aš, kaip ir daugelis bendraamžių, džiaugiausi kultūra, kelionėmis, mainų programomis, būreliais ir, kaip jau turbūt girdėjote, „Tinderiu“. O svarbiausia tuo, kas slepiasi už šių patirčių – laisve, nepriklausomybe ir demokratine respublika. Šie konstituciniai Vakarų civilizacijos simboliai buvo nekvestionuojama devyniasdešimtųjų vaikų kartos konstanta. Tai, kas po mūsų tėvų ir senelių pergalių garantuojama savaime, be asmeninio „kraujo, triūso, ašarų ir prakaito“.

Antrosios respublikos atkūrimas, europeizacija, narystė ES ir NATO kūrė vertybinius ir ekonominius pamatus Lietuvos sėkmei, didžiam proveržiui, pažangai, kurią, būdami maži, politiškai nebrandūs, pasitikome tacito consensu (tyliu sutikimu). Ši stebėtojo rolė kūrė įspūdį, kad viskas bus gerai, tereikia pasikliauti istoriniu momentum, kuris pats savyje talpina amžinąjį variklį, dirbantį be gausaus aptarnavimo personalo.

Neišvengiamumo politika: tikėjimą keičia realybė

Mūsų kartos požiūris nebuvo svetimas Vakarų pasaulio visuomenei. JAV istorikas Timothy Snyderis savo naujoje knygoje The Road to Unfreedom (liet. Kelias į nelaisvę) šį globalų procesą pavadino Neišvengiamumo politika „tikėjimu, kad ateitis yra daugiau nei dabartis, kad progreso dėsniai yra žinomi, todėl nėra naujų alternatyvų ir niekas neturi būti daroma“. Politiką ilgą laiką grindėme įsivaizdavimu, kad viskas bus gerai, tikėdami šviesia ateitimi. Bet netyčiomis pamiršome, kad tai tik tikėjimas. Tai nėra žinojimas. Priešingai. Tikime, nes nežinome. Galbūt todėl nieko stebėtino, kad tikėjimo burbulas gali būti greitai susprogdintas. Ir tai, mano manymu, jau vyksta (ir įvyko).

Didėjanti Rusijos agresija (Krymo aneksija). Donaldo Trumpo išrinkimas. Europos Sąjungos vidiniai iššūkiai: „brexitas“, pabėgėlių krizė, teroro išpuoliai, Vengrijos ir Lenkijos valdančiosios daugumos, kurios kėsinasi į pagrindines žmogaus laisves ir teises. Šie įvykiai privertė susimąstyti ne vieną. Jie neigė naivų tikėjimą dabarties – status quo – išlaikymu be papildomų pastangų, privertė susimąstyti apie tai, kad niekas nėra savaiminė duotybė.

Amžinybės politika: istorijos perrašymas ir suvokimo kaita

Kelią į nelaisvę T. Snyderis pavadino Amžinybės politika. Kol mūsų Neišvengiamumo politikos naratyve atsakomybės prisiėmimas už politinį gyvenimą nebuvo būtinas, nes egzistavo įsitikinimas, kad viskas bus gerai, Amžinybės politika pasiūlė iš kitokių sėklų dygstantį pasyvumą. Ji kūrė stebėtojo figūrą, kuri savo veiksmus ar neveikimą grindė tikėjimu, kad priešas vis tiek ateis. Žmogų, kuriam beliko glaustis prie ją „apsaugančios“ valdžios, kuriam nereikia papildomai kvestionuoti vyriausybės politikos, kuris nori užsisklęsti nuo pasaulio.

Politiką ilgą laiką grindėme įsivaizdavimu, kad viskas bus gerai, tikėdami šviesia ateitimi. Bet netyčiomis pamiršome, kad tai tik tikėjimas.
Deimantė Rimkutė

Bent viena akimi stebintiems propagandines Rusijos žiniasklaidos priemones, šis naratyvas nesvetimas. Priešingai nei Neišvengiamumo politikoje, Amžinybės politikai dažnai padirbinėja faktus, kuria krizes, neigia tiesą ir bando pasaulį suprastinti iki patyrimo, baimės. Rusijoje tai pasireiškia Europos „iškrypimo“ pateikimu, „šventvagiška” grėsme. Lenkija Kaczynskio politikos dėka pradedama vaizduoti kaip auka perrašant jos istoriją. ES kompetencija, kuri buvo perleista stojant į Sąjungą, pateikiama kaip grėsmė nacionaliniam suverenumui. Panašūs procesai vyksta ir Vengrijoje, jų užuomazgas matome ir kai kurių Lietuvos politikų retorikoje ir veiksmuose.

Šis veikimo modelis, kuris pirmiausiai buvo pritaikytas Rusijoje, remiantis rusų filosofo Ivano Iljino dešiniuoju totalitarizmu dvelkiančia filosofija, pasinaudojant postmodernizmo ir reliatyvumo dirva, sėkmingai sėjamas ir Vakarų pasaulyje. Ir tai, kad ši Amžinybės politikos retorika sulaukia vis daugiau dėmesio ir rezultatų, verčia sunerimti.

Nors turiniu ir intencija abi politinio „pasakojimo“ rūšys yra skirtingos, mat Neišvengiamumo politikos naratyvas gali būti priskiriamas prie liberalios demokratijas stovyklos, o pastarasis, Amžinybės politikos, dera su kita, kuri, nepanašu, kad jaučia simpatiją pirmosios vertybėms, bet kategorijos turi ir panašumo.

Jos tam tikra prasme sėja abejingumo grūdą. Jis, vienu atveju, kylantis dėl įsitikinimo, kad viskas bus gerai, kitu, atsirandantis kartu su įsivaizdavimu, kad priešas vis tiek ateis, nepriklausomai nuo mūsų pastangų. Abu politikos rėmai yra pavojingi, mat gali palengvinti asmeninės atsakomybės atsikratymą. O ši bet kur yra esminė.

Ką daryti?

Dabartis verčia prisiminti vieną „Facebook“ meme. Jame buvo rašoma, kad sunkūs laikai ugdo stiprius žmones, stiprūs žmonės kuria gerus laikus, o geri laikai ugdo silpnus žmones, su kuriais grįžtama prie blogų. Šiandien gyvename gerais laikais. Sąlyginai. Bet vis dar juose gyvename.

Cikliškas laiko vaizdavimas, kuriuo teigiama, kad geri laikai ugdo silpnus, politika ne taip stipriai suinteresuotus žmones, nėra teisingas, bet jis priverčia susimąstyti. Geri laikai gali tapti blogais, jei niekas nebus daroma. Šiandien laisvės, nepriklausomybės ir demokratinės respublikos nebegalima priimti kaip savaiminės duotybės.

Tad kiekvieno vaidmuo svarbus, ypač to, kuris gimė devyniasdešimtaisiais ir savo akimis nematė praeities žiaurumų. Sąmoningas jaunas žmogus turi suprasti ne tik šias aplinkybes, bet ir stengtis atkurti ryšį su istorija. Tik ji padeda išvengti praeities klaidų, geba suformuluoti savo tapatybę ir pozityvius siūlymus, viziją, kuri šiomis dienomis pradeda konkuruoti ne tik su prodemokratiškų judėjimų siūlymais, bet ir autoritarizmu kvepiančių partijų politika.

Gali būti sunku, bet I have nothing to offer but blood, toil, tears and sweat. Tą siūlyti šiandien turime patys, kad to nepasiūlytų kiti, ypač artėjant rinkimams. Kremliaus kandidatai alsuoja už peties.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(29 žmonės įvertino)
3.0690

Top naujienos

Po įvykių Vokietijoje – nerimą keliančios užuominos: jau esama tokių, kurie rimtai svarsto palikti šalį (32)

Vokietijoje tebesitęsia po Halės išpuolio įsiplieskusios diskusijos apie šalyje stiprėjantį...

Jautri Lietuvos slaugytojų išpažintis: sveikatą alinantis darbas, fizinis bei psichologinis smurtas (3)

Kaip skelbia „Sodra“, Lietuvoje slaugytojais dirba 22,3 tūkst. žmonių. Tai – viena...

Orai: savaitę užbaigsime rekordine šiluma

Sekmadienį mūsų laukia dar viena labai šilta ir graži diena. Naktį vietomis tvyrojęs rūkas...

Naujų technologijų era: piršto atspaudu ar veidu atrakinami išmanieji telefonai – kiek tai saugu (62)

Šiandien jau nieko nestebina, kad pirštų atspaudu ar savo veidu galite atrakinti išmanųjį...

Sutampa net aplinkybės: Karbauskiui teko savo kailiu pabūti Pranckiečio vietoje (255)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) pirmininkas Ramūnas Karbauskis patekęs į...

Gaisras Alytuje: dūmai nusisuko nuo miesto Prognozuoja, kada gaisras bus užgesintas. Papildyta 21:03 (586)

DELFI žurnalistai apsilankė Alytaus apylinkėse, kur šiuo metu vargsta nuo degančių padangų...

Zelenskis negrąžins didžiausio šalies banko savininkui: gresia rimtas konfliktas su buvusiu partneriu (52)

Ukrainos prezidentas pareiškė, kad jo vyriausybė negrąžins didžiausio šalies banko...

Veryga kreipėsi į Alytaus gyventojus (132)

Alytuje jau ketvirtą parą nepavykstant užgesinti padangų perdirbimo gamykloje kilusio gaisro,...

Johnsonas įpareigotas atidėti „Brexit“: tikisi, kad ši idėja nesužavės ES (14)

Borisas Johnsonas teigė nesijaučiąs sužlugdytas, nors Jungtinės Karalystės (JK) parlamentas...

Prancūzijoje turėjo savo krautuvėlę, bet ramybės oazę atrado mažame Žemaitijos kaimelyje (26)

Trylika metų mažame miestelyje Prancūzijoje gyvenusi Lina Galminaitė Blanchot ten turėjo savo...