„Užmirškite jūs tą laikinąją sostinę, nesigręžiokite atgal, tai jau praeitis, žiūrėkite į priekį.“
Ne, tai nerealu, nes tie dvidešimt metų, kai Kaunas iš provincijos miestelio virto didmiesčiu, kai jis suklestėjo, tapo svarbiausiais šio miesto istorijoje, jo pagrindu tolesniam vystymuisi.
Miestas pasipuošė naujais statiniais ir atnaujino senuosius, čia įsigalėjo art deco architektūra, dėl kurios ir pelnyta vieta UNESCO sąraše. Nuo 1919 m. iki 1938 m. mieste pastatyta daugiau kaip 10 tūkstančių pastatų – vidutiniškai po 640 per metus!
Akmeninį grindinį ėmė keisti asfaltas, pradėti statyti tiltai, atsirado vandentiekis, funikulieriai. Ar galite įsivaizduoti, kad 1921 metais Kaune buvo tik 13 asfaltuotų gatvelių? Po dešimtmečio Kaune buvo jau 403 gatvės.
Iškilo operos ir valstybės teatrai, karo muziejus, pradėjo kursuoti miesto autobusai, įkurti botanikos ir zoologijos sodai, pradėjo veikti Kauno radijo stotis, veikė 17 kino teatrų, pastatyta daugiau kaip 20 mokyklų, mieste rezidavo daugiau kaip dvidešimties valstybių diplomatai.
Kaunas imtas vadinti Mažuoju Paryžiumi, nes čia po Laisvės alėją vaikščiojo pasidabinę damos ir ponai, čia kūrėsi restoranai, kitos linksmybių vietos.
Kaunas nepaprastai išaugo: mieste smarkiai daugėjo gyventojų – nuo 18 tūkst. Iki 154 tūkst. 1939 metais. Miesto plotas išsiplėtė 7 kartus!
Jei ne laikinosios sostinės epocha, Kaunas nebūtų tapęs tuo, kuo jis yra dabar.
Kauniečiai to niekada neužmirš ir visada tuo didžiuosis.