Kaip gelbėtas Kauno pašto pastatas
Kai 2019 metų sausį Kauno centrinį paštą ištiko nelaimė – sprogo vandentiekio vamzdis, patalpas užliejo vanduo. Pastatas dėl to smarkiai nenukentėjo, bet buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad jo būklė prasta ir pastatu iš esmės niekas nesirūpina. Kauno miesto vadovams tuo metu paštas nerūpėjo, nors miestas ruošėsi tapti Europos kultūros sostine.
Iniciatyvos ėmėsi Jurgita Šiugždinienė, kuri subūrė Paštininkais pasivadinusių entuziastų grupę. Surengtos diskusijos, specialistų aptarimai, organizuotas idėjų konkursas, kokia galėtų būti pašto pastato ateitis. Šį klausimą J. Šiugždinienė ir kiti iniciatyvos palaikytojai nuolat primindavo įvairiais įmanomais būdais.
Galiausiai po kelerių metų diskusijų ir svarstymų, gruodžio viduryje Vyriausybė pritarė Nacionalinio architektūros instituto (NAI) įsteigimui Kauno centriniame pašte. Kultūros ministerija patvirtino, kad pašto tvarkybai skirtos ES lėšos – apie 16,5 mln. Eur. Planuojama, kad projektas bus įgyvendintas iki 2027 m. pabaigos. Jei ne minėta iniciatyva, nežinia, kaip būtų viskas nutikę.
Malda ir principai prieš prekybos centrą
Kai 2018 metais Kaune iškilo nauja LIDL prekybos tinklo parduotuvė, jai reikėjo daugiau vietos automobilių aikštelei. Prekybos tinklas ėmė supirkinėti butus iš šalia esančio medinio namo A. Juozapavičiaus pr. 125 gyventojų.
Keturios šeimos savo butus pardavė, liko vienas butas ir namą būtų aplankę griovėjai. 2019 metų spalį pas paskutinio neparduoto buto savininkę Ramutę apsilankė Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė Vita Gelūnienė. Ji įsitikino, kad moteris neparduos savo buto. Ramutė katalikė, savo namuose įkūrė Šv. Jono Pauliaus II maldos namus, nors ten dažniausiai meldžiasi viena. Moteris nesutiko parduoti buto, nes, anot jos, maldos namai negali būti parduoti už jokius pinigus.
Namas ne šiaip koks, tai vienas seniausių Kauno medinės architektūros statinių! Jis statytas XIX a. antroje pusėje, kai Kaune buvo tiesiamas geležinkelis. Jame buvo apgyvendinti geležinkelio darbuotojai. Gana gerai išlikęs, fasadas puoštas kiaurapjūviais pjaustiniais, langų ir pastogės mediniai apvadai su pjaustinėtais dekoro elementais.
Namu susirūpinusi Žemųjų Šančių bendruomenė, ieškodama, kaip išsaugoti autentišką medinuką, kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą dėl įtraukimo į Kultūros vertybių registrą. Praėjo treji su puse metų nuo bendruomenės prašymo ir Kultūros paveldo vertinimo taryba šių metų gruodį įvertino šio namo savybes bei suteikė jam apsaugą.
Vaiko gerove rūpinosi kelis kartus teistas vyras
Ne be reikalo paminėjau konkrečią vietą. Prie to paties A. Juozapavičiaus namo 2018 metų spalį netikėtai aš patekau į visą šalį įaudrinusią Kručinskų šeimos dramą.
Važiavome pro šalį, kai pamatėme ant šaligatvio stovintį vyrą, rankose laikantį vaiką, kuris laikėsi stipriai įsikibęs ir verkė, šalia stovėjęs vyras ir moteris bandė vaiką jėga atimti. Sustojome, išlipome iš automobilio ir nuėjome pasiaiškinti, kas vyksta.
Tuo metu gailėjausi, kad turėdamas telefoną visko nenufilmavau, nebūtų kilę klausimų dėl konflikte dalyvavusių žmonių elgesio. Iki tol man nematytas vyras atrodė labai agresyvus. Vėliau sužinojau, kad jis yra vaiko teisių apsaugos darbuotojas Teodoras Ismailovas. Abu su žmona negalėjome ramiai užmigti, skambinome įvairiais vaikų teisių apsaugos tarnybos kontaktais, bet niekas telefono nekėlė. Po kiek laiko atsiliepė atstovė ir gavome atsakymą, kad buvo elgiamasi tinkamai ir pagal taisykles, kad viskas padaryta teisingai. Vėliau paaiškėjo, kad ne visai taip.
Ši istorija prasidėjo, kai 2018 metų rugsėjo 29 dieną Bendrajame pagalbos centre gautas pranešimas apie Panemunės parke praeivio pastebėtą moterį, kuri sudavė vaikui. Vykstant tyrimui, tarnybos nusprendė vaikus iš Kručinskų šeimos paimti. O į tą akimirką, kai bandyta paimti vieną vaikų iš šeimos, netyčia ir patekau. Žurnalistams papasakojome matytą įvykį. Tada užvirė aistros, ant bangos užšoko rinkėjų simpatijas medžiojantys tam tikri politikai.
Toliau smulkmenų pasakoti neverta, tačiau priminsiu, kuo baigėsi ši istorija.
Galiausiai T. Ismailovas neteko darbo, nors jam buvo skirta švelni tarnybinė nuobauda – įspėjimas. Jis nebegalėjo pretenduoti į specialisto pareigas, nes pasikeitus pareigybės statusui atsirado griežtesni reikalavimai – valstybės tarnyboje nebegalėjo dirbti asmenys, turintys neišnykusį teistumą už sunkius nusikaltimus. Jei ne šis įvykis, sunku pasakyti, kad būtų priimti tokie pokyčiai.
T. Ismailovas turėjo neišnykusį teistumą už sukčiavimą dideliu mastu. Jis taip pat buvo atsidūręs teisiamųjų suole dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo, jam tąsyk skirta piniginė bauda. 2021 metais T. Ismailovas išgirdo dar vieną nuosprendį. Kauno apylinkės teismas jį pripažino kaltu dėl italų tautybės verslininko, miesto centre įsikūrusio restorano savininko sumušimo ir skyrė jam 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigodamas naktimis būti namuose. Turbūt vien tai rodo, kad šiam asmeniui neturėjo būti suteikta galimybė dirbti su vaikais.
O Eglė Kručinskienė, kuriai buvo iškelta byla dėl fizinio skausmo savo mažamečiam sūnui sukėlimo ir viešosios tvarkos pažeidimo, galiausiai buvo išteisinta Aukščiausiajame teisme. Teismas nustatė, kad smūgiai, delnu vaikui suduoti per drabužius, sužalojimų nesukėlė. Smūgiai suduoti nesiekiant fizinio skausmo, o turint tikslą vaiką sudrausminti, paauklėti, kad jis klausytų motinos liepimo nebėgti į pavojingą vietą. Smūgius lydėjo motinos pabarimas ir draudimas nuo jos bėgioti, tai irgi galėjo sukelti vaiko verksmą, o po smūgių sudavimo liudytojui filmuojant E. Kručinskienės šeimą vaikas neverkė, ramiai ėjo vedamas motinos.
(Niekada nepažinojau Kručinskų šeimos, man pačiam kilo klausimų dėl šios šeimos rūpinimosi vaikais. O tai, kad E. Kručinskienė vėliau kandidatavo į Seimą, parodė jos veiksmų neadekvatumą).
Šie atvejai akivaizdžiai parodo, kad pilietiškas elgesys yra prasmingas ir gali duoti rezultatų.
Todėl visus skatinu būti neabejingais tam, kas vyksta šalia. Kalėdos puikus metas parodyti savo dėmesį tiems, kam jo trūksta.
