Kas lėmė žaliosios energetikos augimą?
Po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo iki 2020 metų patys pasigamindavome tik apie trečdalį mums reikalingos elektros energijos, o žaliosios energijos gamybos pajėgumai užtikrindavo vos aštuntadalį viso suvartojamo elektros energijos kiekio.
Svarbiausi žaliosios energetikos augimo katalizatoriai – pernai iš esmės pagerinta reguliacinė aplinka, kai Seime priimtas Proveržio paketas išsprendė daugumą teisinių ir biurokratinių klausimų, iki tol stabdžiusių saulės ir vėjo elektrinių plėtrą. Neseniai teko dalyvauti atidarant vieną didžiausių vėjo jėgainių parkų Lietuvoje: Danijos investuotojai pasidžiaugė, jog Lietuvoje vėjo parką dabar galima pastatyti penkiskart greičiau nei Danijoje.
Antrasis, ne mažiau svarbus faktorius – Rusijos energetinis karas prieš Europą, kai nuosavos elektros energijos gamybos deficitas ir visoje Europoje iki rekordinių aukštumų iššokusios kainos skaudžiai kirto per verslų efektyvumą, gyventojų kišenes ir pasitikėjimą vyriausybėmis.
Tam tikra prasme tai išėjo į gera – mes ne tik paneigėme ilgus metus Rusijos kurtą naratyvą, jog mūsų energetinė sistema negali funkcionuoti be Rusijos energetinių išteklių, bet ir spurtavome su vietine žaliosios energijos generacija, iki tol judėjusia vėžlio žingsniu, t. y., vystoma daugiau iš idėjos nei iš ekonominės logikos ar nacionalinio saugumo interesų.
Tikslas – patiems pasigaminti reikalingą elektros kiekį
Esame atlikę nemažai energetinę nepriklausomybę stiprinančių darbų. Turime naftos ir dujų terminalus, elektros jungtis su Lenkija ir Švedija, esame pasirengę bet kuriuo metu sinchronizuoti Baltijos šalių elektros tinklus su kontinentine Europa, jau esame sujungę savo dujų tinklus su Lenkija. Išlaikėme svarbiausių energetikos įmonių valdymą valstybės ar strateginių partnerių rankose, pastatėme šiuolaikinį kombinuoto ciklo elektros bloką Elektrėnuose.
Skirtingai nei daugelis Europos šalių, net ir Vakarų Europoje, per palyginti trumpą laiką sugebėjome pasiekti, kad galėtume nebepirkti nei dujų, nei naftos, nei elektros iš agresorės Rusijos. Nors dar prieš 25-erius metus ta priklausomybė buvo šimtaprocentinė. Taigi nebemokame Rusijai pinigų už energetinius išteklius, nebeprisidedame prie jos karo su Ukraina finansavimo.
Vis dėlto, kaip jau minėta, vietinė elektros gamyba, kuri yra viena svarbiausių energetinės nepriklausomybės dalių, ilgą laiką buvo palikta likimo valiai. 2010-aisiais, uždarius Ignalinos atominę elektrinę, ilgą laiką negalėjome pasigaminti elektros energijos tiek, kiek reikia. Vietoj to didžiąją dalį importuodavome iš Rusijos. Gal išties valią ką nors daryti buvo suparalyžiavę kylantys Astravo bokštai?
Tad esant menkam pagrindui, net ir trigubas žaliosios vietinės energijos pajėgumų augimas dar toli gražu nereiškia visiškos energetinės nepriklausomybės. Išauginę atsinaujinančiosios energetikos pajėgumus, tą trečdalį dabar jau pasigaminame vien tik iš saulės ir vėjo energijos. Taigi norėdami visiškai patenkinti savo elektros energijos poreikį, turime atsinaujinančiosios energetikos generacijos pajėgumus dar bent patrigubinti.
Tačiau ir to neužtenka, nes jau netrukus sunaudojamos elektros energijos kiekis ims sparčiai augti dėl energijos, gaunamos iš iškastinio kuro, kuris pastaruoju metu dominuoja, mažėjimo, jį pakeičiant elektra ir vandeniliu. Taigi turėdami strateginį tikslą iki 2030 metų tapti visiškai elektros energija apsirūpinančia valstybe, iki to laiko turime pasiekti, kad atsinaujinančiosios energijos jėgainių galios tuo metu viršytų 9000 MW. Tai labai realūs skaičiai, nes perdavimo sistemos operatorės „Litgrid“ duomenys rodo, kad perdavimo tinkle investuotojai jau dabar yra rezervavę beveik 14 GW galios saulės, vėjo bei jėgainių statybai ir kaupiklių (baterijų) įrengimui. Didžioji dalis rezervavimų yra su pradiniu įnašu – tai rodo, kad rinkos dalyvių ketinimai rimti, tad ir 2030 metams keliamas savos generacijos tikslas yra visiškai realus.
Kiek ilgai investicijos išliks patrauklios?
Tačiau toks nuo oro sąlygų ir saulės šviesos stipriai priklausomas energijos gamybos pajėgumų kiekis, kelis kartus viršijantis vidutinę elektros vartojimo galią, neišvengiamai sukurs milžinišką galios perteklių palankiomis elektrai gaminti valandomis ir elektros trūkumą kitomis. Didėjant gamybos pajėgumų iš saulės ir vėjo energijos kiekiui, vis ilgesnį laiką elektros kaina bus nulinė ar net neigiama, tad nesant pakankamo energijos vartojimo, ji tiesiog nebus gaminama.
Tikėtina, kad tai matydami investuotojai į atsinaujinančiąją energetiką ims atšaukinėti savo ketinimus plėsti gamybos pajėgumus, nes tokia investicija tiesiog nebeapsimokės. Būtent čia ir yra pagrindinis atsinaujinančiosios energetikos plėtrą ribojantis butelio kakliukas, o ne šiuo metu graibstomi elektros tinklo pralaidumai, kurie gali likti nepanaudoti.
Galime pasidžiaugti, kad per trejus metus padėjome tvirtus pagrindus sparčiai sausumos vėjo ir saulės energetikos plėtrai artimiausiu laikotarpiu, tačiau norėdami palaikyti aukštą augimo spartą ateityje, jau dabar turime galvoti apie naujus sprendimus. Svarbiausi iš jų, kuriuos ir norėčiau paminėti, yra investicijos į energijos kaupiklių įrengimą, lanksčios vandenilio iš elektros gamybos užtikrinimą bei vėjo energijos Baltijos jūroje panaudojimą.
Tai reiškia, kad turime dar daug erdvės atsinaujinančiosios energetikos pajėgumams plėtoti tiek sausumoje, tiek jūroje. Svarbus iššūkis – ir toliau užtikrinti plėtros spartą bei investicijas, kurių greitą atsiperkamumą mažins palankiomis oro sąlygomis atsirandantis elektros gamybos perteklius bei elektros kainos mažėjimas. Investuotojams nepriimtinus elektros kainų svyravimus leistų mažinti energijos kaupiklių (baterijų) plėtra bei lanksčios elektros energijos paklausos užtikrinimas – tai ypač svarbi sąlyga tolesnei žaliosios energetikos plėtrai.
Nemažai praktinių žingsnių, skirtų žaliosios energetikos balansavimui, jau darome. Spalį visu pajėgumu pradės veikti didžiausia Europoje 200 MW galios ir 200 MWh talpos greitaveikė baterija, kuri po sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais iš dalies teiks ir tinklo balansavimo paslaugas.
„Ignitis gamyba“ pradėjo parengiamuosius darbus 110 MW galios ypač didelio lankstumo Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (HAE) 5-ajam blokui statyti. Jis leis žymiai padidinti Kruonio HAE galimybes mažinti kainų svyravimus elektros rinkoje bei vidutinę elektros kainą, kai didžiausio vartojimo metu pritrūksta atsinaujinančiųjų šaltinių energijos ir susidaro elektros kainos pikai.
Šiuo metu yra rengiamos paramos priemonės baterijų įrengimui, kuriomis galės naudotis tiek įmonės, tiek energetinės bendrijos.
Jūrinio vėjo vaidmuo Lietuvos energetikoje
Svarbiausias vėjo jėgainių jūroje pranašumas – didesnis jų naudingumo koeficientas dėl jūroje vyraujančių stipresnių vėjų. Kiekvienas vėjo parko jūroje megavatas pagamina beveik pusantro karto daugiau energijos nei megavatas sausumoje ir apie keturis kartus daugiau nei tokia pati galia saulės jėgainėse. Dėl to juose energija gaminama tolygiau, tam pačiam energijos kiekiui pagaminti reikalingi mažesni perdavimo tinklo pajėgumai, trumpėja laikotarpiai, kai energijos gaminama mažai ar apskritai negaminama.
Tuo pat metu vėjo jėgainių parko jūroje įrengimo kaštai dėl sudėtingesnių technologijų yra gerokai aukštesni nei sausumoje, o ir patys parkai yra didesni, reikia elektros kabelių iki kranto, papildomų prijungimo galių krante. Taigi reikalingos ne tik didesnės investicijos, bet ir žymiai didesni technologiniai bei organizaciniai statytojų gebėjimai. Tai reiškia iš esmės aukštesnį gebėjimų laiptelį atsinaujinančiojoje energetikoje, tad nieko nuostabaus, kad tokį lygį pasiekusioms bendrovėms suskaičiuoti užtenka rankos pirštų.
Artimiausiu metu, baigus biurokratines procedūras, oficialiai turėtų būti įvardytas vystytojas, statysiantis pirmąjį 700 MW jūrinio vėjo parką Lietuvos teritoriniuose vandenyse. Antrasis konkursas tokios pačios galios jūrinio vėjo parkui turėtų būti paskelbtas dar šiemet. Abu parkai savo 1,4 GW galia prilygsta vienam nepastatytos Visagino atominės elektrinės reaktoriui ir užtikrins pusę dabartinio Lietuvos suvartojamos elektros poreikio.
Jūrinio vėjo energijos atsiradimas Lietuvos energetikoje – vienas svarbiausių Lietuvos energetinės nepriklausomybės projektų, nes, didindamas vietinės elektros energijos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių gamybą, iš esmės sumažins mūsų priklausomybę nuo elektros importo ir mažins elektros energijos kainas verslams bei žmonėms.
Būtina paminėti, jog be investicijų, kuriamų darbo vietų, mokesčių į biudžetą, įtakos uosto plėtrai, parkui pradėjus veiklą, jo valdytojas privalės kasmet skirti lėšų šalia parko esančių savivaldybių bendruomenėms.
Atrodytų, tokia įvykių eiga reikėtų tik džiaugtis, tačiau matant kai kurių atsinaujinančiosios energetikos plėtotojų keliamas abejones, norėčiau smulkiau aptarti būsimojo jūros vėjo jėgainių parko ypatumus.
Kas ką renkasi – investuotojas projektą ar projektas investuotoją?
Tarptautinis pirmojo jūros parko konkursas buvo vykdomas laikantis visų įstatymuose numatytų reikalavimų, išlaikant visus nustatytus terminus. Jo rezultatai neapvylė – investuotojas įsipareigojo sumokėti į biudžetą 20 mln. eurų ir apsiėmė ne tik įrengti parką jūroje, bet ir nutiesti kabelį į krantą, tuo tarpu įprasta, kad infrastruktūrą iki parko užtikrina valstybės valdoma įmonė, kaip kad yra Lenkijoje ar Vokietijoje.
Rengiant aukcioną Lietuvai pavyko pritraukti investuotojus varžytis ne dėl valstybės paramos ir subsidijų, įgyvendinant šį milžinišką projektą, o teikiant naudingiausią finansinį pasiūlymą, sumokant vystymo įmoką. Išaugus kapitalo skolinimosi kaštams, įrangos kainoms, o elektros kainoms beveik sugrįžus į prieškrizinį lygį, situacija atsinaujinančiosios energetikos vystymui tapo mažiau patraukli.
Nepaisant to, mums pavyko įtikinti vystytojus investuoti Lietuvoje – manau, tai didelė sėkmė, ypač žinant, jog yra ne tokių sėkmingų pavyzdžių. Tarkime, du iš trijų konkursų dėl jūrinio vėjo parko vystymo Meksikos įlankoje neįvyko – neatsirado dalyvių. Tuo tarpu dėl teisės vystyti trečią, 1,24 GW galios jūrinio vėjo parką, antrame etape varžėsi du dalyviai, o laimėjusi bendrovė RWE pasiūlė 5,6 mln. JAV dolerių. Priminsiu, Lietuvos skaičiai 700 MW jūrinio vėjo parko konkurse – 2 dalyviai ir 20 mln. eurų, taip kad rezultatas tikrai geras.
Jūros parkų plėtros stabdymas reikštų strategiškai svarbios žaliosios energetikos plėtros panaikinimą (energetinės salos ir elektros bei vandenilio gamyba jose) ir neleistų įgyvendinti užsibrėžto tikslo – pasiekti visiško elektros gamybos atitikimo paklausai.
Trumpai:
- Žaliosios energijos pajėgumai Lietuvoje per trejus metus išaugo beveik trigubai: nuo 700 MW 2020 m. iki beveik 2300 MW 2023 m.
- Lietuva iki 2030 metų turi tapti visiškai elektros energija apsirūpinančia valstybe. Iki tol atsinaujinančiosios energijos jėgainių galios turi viršyti 9000 MW.
- Perdavimo tinkle saulės, vėjo jėgainių statybai bei kaupiklių (baterijų) įrengimui rezervuota beveik 14 GW galios, tad 2030 metams keliamas generacijos tikslas yra visiškai realus.
- Milžinišką šuolį elektros generacijos duos jūrinio vėjo parkai. Kas statys pirmąjį, turėtų būti oficialiai pranešta jau šį mėnesį.
- Esant tokiai sparčiai žaliosios energetikos plėtrai, turime ir toliau užtikrinti investicijas šioje srityje.