Kitame viešai prieinamame komentare jis pranešė studijuojantis V.Lenino raštus ir manantis, kad juose daug naudingos informacijos bei žinių, taikytinų ir šiandien. Pavyzdžiui, apie kooperacijos naudą.
Beveik tuo pat metu tas ir kiti portalai mirgėjo priekaištais Seimo nariui Broniui Bradauskui, kuris, kaip pats sakė, nenorėdamas dar labiau aštrinti santykius su Rusija, nutarė apsidrausti ir nerodyti Seime filmo apie Sausio 13-ąją. Mat čia galėjo pasirodyti ir Rusijos ambasadoriai.
Socialdemokratų elitas – ministras Vytenis Povilas Andriukaitis, partijos Garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas, ministras Juozas Olekas, socialdemokratas žurnalistas Arkadijus Vinokuras nepagailėjo net švento poilsiui skirto laiko ir išeiginę dieną surašė pareiškimą, kuriuo atsiribojo nuo B.Bradausko poelgio, o partijos infocentras šią žinią išplatino kaip partijos nuomonę.
Socialdemokratai vis tiek liko kalti: komentatoriai juos smerkė ir kad „per vėlai atsiribojo“, ir kad „B.Bradausko iš partijos neišmetė“, ir „iš Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pareigų neatšaukė“.
„Atskirų filmų ar publikacijų scenarijai negali paklusti kieno nors cenzūrai, o demokratija stipri tuo, kad pateikia demokratinį atsaką į vienokias ar kitokias provokacijas“, - teigė pareiškimo autoriai.
Naudodamasi tuo, kad „demokratija negali paklusti kieno nors cenzūrai“, drįstu išreikšti asmeninę, su partijos valdžia nederintą nuomonę.
Kodėl asmenys, pasmerkę ir dvasios liliputu išvadinę Seimo narį, jo partiją apšaukę komunistuojančia, o atsiribojimo pareiškimą pavadinę „susipratimu“, tokių pačių poveikio priemonių netaiko viešai garbinantiems Leniną?
Racionalių minčių galime rasti ne tik Lenino, Markso, senųjų bei šiuolaikinių kairiųjų ideologų, bet ir liberalios pakraipos autorių raštuose ir rašiniuose. Mąstančiai asmenybei niekas neturėtų trukdyti skaityti, domėtis, analizuoti įvairią juos pasiekiančią informaciją, atskirti grūdus nuo pelų, o paskui tais grūdais dalintis.
Gal todėl man netrukdo faktas, kad Prezidentė ar kitas žinomas politikos veikėjas (veikėja) mokėsi ar dėstė partinėje mokykloje, kad ankstyvoji konservatorių partija viso labo tebuvo savotiška „ekskomunistų atšaka“, kad Seimo narį „dvasios liliputu“ išvadinusi Nepriklausomybės Akto signatarė buvo Lietuvos komunistų partijos anaiptol ne eilinė narė. Man svarbiau, ką ir kas veikia šiandien, ir kaip ta jo veikla lemia žmonių nuotaikas, įtakoja politinį gyvenimą ir visos šalies stabilumą bei gerovę.
Pripažinkime, kad šalyje, kuri pirmauja pagal savižudybių skaičių, kurios žmonės nėra tikri dėl savo ateities ir kur psichikos sutrikimai nustatomi beveik kas antram vaikui, o daugelis suaugusiųjų vartoja antidepresantus, svaiginasi ar kenčia nuo įvairių dvasios ligų, žaisti žmonių emocijomis – labai pavojinga. Pirmiausia, todėl, kad streso apimtas žmogus nemąsto racionaliai. „Ginkis arba bėk“, - diktuoja jo kraujyje išsiskiriantis adrenalinas. Gerai, jei nerimo atsikratoma portalų komentarų skyreliuose ar išsikalbėjus bendraminčių susitikime. Tačiau jei nerimas užsitęsia ar iš naujo pakurstomas paskelbiant vis naują dozę bauginančių naujienų, pasekmės gali būti kur kas liūdnesnės. Vieni nieko gero nesitiki ir emigruoja, kiti grimzta į svaigalų liūną, treti...
O taip, būtent trečioji grupė ir yra tikslinė kai kurių nedraugiškų šaliai jėgų auditorija. Užribis - tai pati inertiškiausia ir sunkiausiai išjudinama visuomenės dalis, revoliucijų nekelia. Pasiturintys ar valdžioje esantys sluoksniai, anot sociologijos klasikų, paprastai labai greit išsisprendžia savo menkus konfliktėlius, galinčius kilti dėl įtakos sferų dalijimosi, garbės ir pripažinimo troškimo. Tačiau yra dar viena grupė – palyginus jaunų, dažnai darbo neturinčių ar gaunamomis pajamomis nepatenkintų, stabilumo ir saugumo jausmo pasiilgusių žmonių grupė, gebanti organizuoti protesto akcijas, burtis į įvairius judėjimus, ir kartais su neslepiamu susižavėjimu (tai matyti iš pranešimų tiek socialiniuose tinkluose, tiek įvairiose virtualiose grupėse) kalbanti apie revoliucijas.
Būtent šie žmonės yra pagrindinis prekiautojų emocijomis taikinys. Vadovėliuose tikrai nerasite šios prekybos apibrėžimo. Tačiau ši prekyba vyksta. Ir, drįstu pastebėti, kad emocijos turi savo kainą (nebūtinai materialią, t.y. išreikštą pinigine išraiška) ir vis dažniau tampa paklausia preke. Jei prieš šimtą metų koks revoliucijos šauklys, užlipęs ant bačkos, galėjo žaisti dešimčių ar šimto žmonių emocijomis, tai informacinėje visuomenėje paskleistos žinios pasiekia tūkstančius ir milijonus.
Emocijos – pasipiktinimas, baimė, liūdesys, pasibjaurėjimas, nuostaba -, pasak kai kurių autorių, yra blaivaus mąstymo priešingybė. Jos turi ir savą kainą.
Jei supykdytas ar pasibjaurėjęs žmogus daugiau laiko praleis prie televizoriaus ar internete, virškindamas ir komentuodamas tai, ką išgirdo, tai suteiks populiarumo tiek žinios autoriui, tiek jos transliuotojui.
Kuo didesnė visuomenės dalis patirs neigiamų emocijų ir kuo dažniau tai kartosis, tuo lengviau bus manipuliuoti tais žmonėmis, jų jausmais, destabilizuoti padėtį valstybėje. O tai paranku jėgoms, kurios ne visai draugiškai nusiteikusios šalies atžvilgiu.
Yra ir dar viena medalio pusė. Prabėgus tam tikram laikui, žmonės tiksliai nebeprisimena žodžių, sukėlusių neigiamas emocijas, taigi nebeprisimena ir pačios žinios esmės, bet puikiai atsimena, ką tuo metu jautė. Taip žmogus ar žmonių grupė, apie kuriuos buvo paskleista neigiamų emocijų sukėlusi žinia, gali tapti nepagrįstos neapykantos objektais.
„Nemėgstu to ar ano politiko (aktoriaus, visuomenės veikėjo – D.N.), bet nežinau kodėl“, - turbūt kiekvienas esame kažką panašaus sakę (pagalvoję) ar girdėję. Būtent dėl to dalis žmonių, per rinkimus eidami prie balsadėžės, negali sau ir kitiems atsakyti, kodėl balsavo ar nebalsavo už vieną ar kitą politiką.
O dabar pasvarstykime, ką pastaruoju metu esame perskaitę kad ir apie socialdemokratus. „Ekskomunistai“ – tai ko gero švelniausias pasigirstantis kaltinimas. Nesvarbu, kad tų, kurie užėmė vadovaujančias pareigas anų laikų partijoje jau lieka mažuma, kad pakankamai „ekskomunistų“ savo gretose turi ir dešiniosios jėgos bei joms prijaučiantys.
„Socialdemokratų Vyriausybė ir premjeras nepasižymi ryžtingais sprendimais, nieko nedaro“, - tai dar vienas bandymas smūgiuoti į socdemų vartus. Nesvarbu, kad pasižymėjusieji ryžtingais sprendimais ir kažką darę dabartinės Vyriausybės pirmtakai šiandien taip mylimi tautos, kad žurnalo „Valstybė“ užsakytos apklausos metu buvusio ryžtingo kitos vyriausybės premjero pavardė atsidūrė pirmajame trejetuke žmonių, labiausiai pakenkusių Lietuvai – greta Stalino ir dar vieno panašaus herojaus.
O dabar apie pagrindinį kaltinimą: B.Bradauskas neva paniekino Lietuvos Nepriklausomybę, neleidęs Seime žiūrėti idėjinio filmuko (mažybinę formą panaudojau tik dėl kūrinio trukmės, o ne norėdama sumenkinti jo vertę). Daugių daugiausia, kam tuo veiksmu galėjo pakenkti B.Bradauskas, tai šimtas, kitas potencialių į renginį tą dieną atvykusių žiūrovų. Galbūt jie labai norėjo, ir galbūt jie būtinai turėjo pamatyti už laisvą Lietuvą kovojusių lietuvių kraują.
Tačiau šią žinią pasigavę ir valdančiąją partiją kone valstybės griovimu, istorijos negerbimu apkaltinę tiek jos transliuotojai, tiek komentuotojai pasiekė tūkstančių, o gal milijonų ausis ir akis. Nerimas, kad šalį galbūt valdo tie, kurie nori įsiteikti Rusijai, kurie galbūt jai mus visus parduos, išduos su visais kūnais ir sielomis pasėtas.
Žodžiu, traukite šakes, broliai seserys, eikit į miškus, bėkit iš Lietuvos ir ruoškitės okupacijai. O gal bus dar baisiau. Mažų mažiausiai, trečias pasaulinis karas (juk NATO ir Europos Sąjunga neleis mūsų „parduoti“), o gal ir – pasaulio pabaiga.
Mano nuomone (o manyje, nepaisant partinės priklausomybės, vis dar gyvena laisva žurnalistinė dvasia), jei būtų parodytas, tas filmas jokios žalos Lietuvos ir Rusijos santykiams nebūtų padaręs. Juolab kad ir ambasadoriai renginyje nepasirodė. O jei ir būtų pasirodę, tai nieko nebūtų pakeitę: tarpvalstybinių santykių raidą lemia kur kas pragmatiškesni ir ilgiau trunkantys veiksniai nei trumpalaikė ambasadoriaus emocija.
B.Bradausko poelgį dar galiu suprasti. Ne todėl, kad priklauso tai pačiai partijai. Todėl, kad visai neseniai, kai Rusijos pasieniečiai dar tik perdėtai kruopščiai tikrino mūsų vilkikus, bet apie pieno karą nebuvo girdėti, vienoje internetinėje visuomenininkų grupėje buvo kilusi pasipiktinimo banga, kad Lietuva „nemoka bendrauti su Rusija“, „provokuoja ir erzina rusus“, „įsijautė į pirmininkaujančios ES vaidmenį ir per daug pasikėlė“, kai tuo tarpu „latviai su estais sugeba bendrauti, ir todėl pigiau už dujas moka, o jų vilkikai ramiai per sieną keliauja“.
Taip, taip! Nemokėjimu kalbėtis su Rusija piktinosi ne užribio atstovai, ne alkoholikai ir atskalūnai, o ta pati, palyginti jauna, komunistinės praeities neragavusi, išsilavinusi ir pilietiškai, o kartais – revoliucingai nusiteikusi visuomenės dalis.
Tai nestebina: žmonės nori stabilumo valstybėje, nori ramybės, nori dirbti ir užsidirbti. Jie nebegeidžia krizių ir kitokių sukrėtimų, ir, jei neemigravo, nori bent jau žinoti, kad likę čia užsitikrins ramią ir aprūpintą senatvę. O tai susiję ir su ekonomine šalies gerove. Jei kaimynas estas geriau gyvena, nesipykdamas su Rusija, jie sakys, kad „ir nėra reikalo pyktis“. Jie neišduoda Nepriklausomybės, daugelis jų tais kruvinais laikais buvo pirmosiose gretose ir, jei reiktų, kiltų ginti valstybės dar ir dar kartą.
Tačiau perversmai ateina ir praeina, o po jų, anot garsių sociologų, atsiveja normalumas. Ir reikia gyventi. Gali būti, kad šiandien dalis tų žmonių dalyvavo internetinių komentarų chore, smerkiančių „rusų nervinti nenorėjusį“ parlamentarą.
Tačiau jei kadaise pasaulis būtų žinojęs tikslų receptą, kaip elgtis su hitlerine Vokietija ar su sovietine Rusija, nebūtų buvę Antrojo Pasaulinio karo. O jei žmonės bent būtų nujautę, ką Parlamente veiks menininkai, ši institucija nebūtų – laikinai – pavirtusi cirku.
Viena aišku: emocionalūs sprendimai labai dažnai būna klaidingi. Lietuva šių dienų geopolitinėje erdvėje gyvena išties sudėtingą laikotarpį, ir provokacijų galime sulaukti. Iš kur? Tiek iš Prezidento rinkimų nuotaikomis gyvenančių vidaus, tiek ir iš galima ES plėtra į Rytus nepatenkintų išorės jėgų. Būkime išmintingi.