Į karštus debatus dėl konkuruojančių TS-LKD ateities vizijų įsitraukus daugybei partijos narių, gimė nemažai argumentų, kodėl reikėtų palaikyti vieną ar kitą pretendentą į partijos lyderius.
Nėra abejonės, jog TS-LKD pirmininko rinkimų rezultatas bus svarbus ne tik partijai, bet ir visai Lietuvai. Todėl noriu pasidalinti bent keliais argumentais, kodėl pirmajame ture balsavau už Gabrielių Landsbergį ir kodėl partijos narius raginu jį palaikyti ir antrajame ture.
Manau, kad TS-LKD kaip solidžios politinės partijos pirmininko pareigos turi būti vertinamos ne kaip apdovanojimas už nuopelnus, o kaip didelės atsakomybės prisiėmimas, įvertinant žinias, gebėjimus ir galimybes įgyvendinti siūlomą programą. Tarptautinių santykių magistro mokslinis laipsnis, 10 metų diplomatinio darbo nepriklausomos Lietuvos valstybei patirtis ir pasiekti politinio darbo rezultatai Lietuvoje bei Europos Parlamente patvirtina, kad Gabrielius partijos bendruomenei jau yra tai, kas krepšinio žinovams buvo A. Sabonis jaunystėje ir jėgų žydėjime.
Kalbant krepšinio analogijomis, būtų sunkiai suprantama, jei geriausią formą įgavę A. Sabonis ar J. Valančiūnas būtų porai metų pasodinti ant atsarginių suolelio ar pasiųsti į dublerių rinktinę, kad palauktų savo eilės parodyti ką gali... Gabrieliaus siūloma partijai atviros ir laiminčios bendruomenės vizija įtikina, kad jis gali tai įgyvendinti sutelkdamas TS-LKD bendruomenę ir platesnį visuomenės ratą.
Žmogaus, politiko, šeimos ar partijos vertybių tikrumas matuojamas ne pagal tai, kiek ir kas kalbama, o tai kaip gyvenama ir dirbama. Juk apie šeimos vienybę bei darną sprendžiame ne iš jos narių kalbų gražumo, garsumo ar gausos, o pagal paprastą kasdienį gyvenimą, pagal tai, kaip šeimoje dalijamasi ir džiaugsmais, ir rūpesčiais, kiek joje yra sutarimo.
Keturis vaikus auginanti darni Gabrieliaus ir Austėjos šeima – konkretus pavyzdys. Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai gali būti palyginti su didele šeima, kurioje yra visko – džiaugsmų ir rūpesčių, stipresnių ir silpnesnių, vyresnių ir jaunesnių narių. Negaliu nepritarti Ingridai Šimonytei rašančiai apie Gabrielių: „Puikios šeimos tėvas, suprantantis, kad gerovė priklauso nuo pastangų ugdyti, o ne pamokslauti ir diegti varu. Draugiška ir atvira Gabrieliaus asmenybė, telkianti lyderystė neabejotinai lengviau patrauks savęs link netikinčius politikais ar abejojančius jų gera valia...”
Atvira visiems, vieninga ir susitelkusi bendruomenė gali labai daug. Gali efektyviausiai padėti savo silpniausiems, socialiai pažeidžiamiems nariams. Tuo ne kartą galėjau įsitikinti konkrečiose bendruomenėse per darbo Seime ir Vyriausybėje metus. Todėl džiaugiuosi tuo, ką savo programinėse nuostatose pažymi Gabrielius: „... Tikiu, kad tai leis padaryti daug gero visai visuomenei. Man svarbus ir krikščioniškas požiūris bei krikščioniškosios demokratijos nuostatos, turinčios ne atstumti pažeidžiamiausius ir jautriausius visuomenės sluoksnius, o juos suprasti ir jiems padėti. Čia man pavyzdys yra Angelos Merkel lyderystė Vokietijos vidaus politikoje - ne pamokslaujanti, bet jungianti, atjaučianti ir realiai besirūpinanti visais...”
Žmogiškai galima suprasti tai, kas neretai pas mus pasitaiko – nenoras bendrauti su kitaip galvojančiais. Tačiau pritariu požiūriui, kad nepalyginamai vertingesnis toks elgesys, kai bendraujant su nepriimančiu krikščioniškosios pasaulėžiūros, stengiantis suprasti jį, kartu padedama suvokti ir priimti katalikiško tikėjimo tiesas.
Kaip gimusiam Sibire, tremtinių šeimoje, man labai imponuoja Gabrieliaus siekis, kad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai atsinaujintų, taptų vieninga ir atvira bendruomene, kurioje susiklausymą rastų visos mūsų frakcijos, bendrijos ir bendruomenės, jaunimas ir vyresnieji nariai, kur konkuruojama būtų dėl idėjų, o ne postų. Džiaugiuosi, kad tremtinių ir politinių kalinių frakcija partijoje iškėlė jaunojo Gabrieliaus Landsbergio kandidatūrą į partijos pirmininkus ir nuosekliai ją remia.
Kai girdžiu, jog Gabrieliui kaip trūkumas primenamas jaunas amžius, prisimenu fondo „Jauniems” (jaunų žmonių, sėkmingai ir profesionaliai kasmet organizuojančių ekspedicijas „Misija Sibiras”) pavyzdį. Dažnai ir įdomiai bendraudamas su šiais žmonėmis, įsitikinau, jog jaunimas liudijimus, nuotraukas ar filmus apie tremčių istoriją mieliau priima iš bendraamžių, atsistojusių šalia garbaus amžiaus tremtinių, partizanų ir savo rankomis atstačiusių senus medinius kryžius apleistose Lietuvos tremtinių kapinaitėse tolimame Sibire...
Argumentų Gabrieliaus Landsbergio naudai yra ir daugiau, bet ir išvardintų manau pakanka, kad ramiai ir su tikėjimu, kaip ir pirmame rinkimų ture, balsuočiau už jį ir pakviečiau tą patį padaryti mūsų bendruomenės bendraminčius.