Prasidėjusi Seimo rudens sesija ir artėjanti XI Seimo darbo pusiaukelė skatina susimąstyti apie tai, kas buvo žadėta, bei apie tai, kas nuveikta.
Daugelis prisimena po eilinių Seimo rinkimų šokiravusį vienos iš šiandieninių valdančiosios daugumos partijų tuometinio vadovo pasisakymą, jog "rinkimai baigėsi, pamirškite pažadus ir eikite dirbti“. Niekada nesupratau ir nesuprantu tokio požiūrio į pažadus, kurių net neplanuojama ir nesiekiama laikytis. Akivaizdu, jog šiandien valdančioji koalicija daugybę savo įsipareigojimų jau yra seniai pamiršusi ar "padėjusi į stalčių“ – iki kitų rinkimų. O dabar gal išraiškingiausiai skamba iš įtakingo socialdemokrato, partijos pirmininko pavaduotojo, vadovaujančio didelei savivaldybei, visuomenei skelbiama žinia: "Pirmiausiai reikia duoti, tik po to imti“.
Skambūs socialinės srities pažadai lieka neįgyvendinti
Vis dėlto norėčiau priminti, kalbant tiek apie socialdemokratų dalintus pažadus, tiek apie jų pastarųjų dvejų metų veiklą, jog pažadai dėl pensijų ir atlyginimų didėjimo iki rinkimų buvo labai skambūs. Šiandien matome, jog socialdemokratų kartu su darbiečiais valdomoje koalicijoje mažiausiai yra socialdemokratiškumo: mažas pensijas ar mažus atlyginimus gaunantys žmonės yra akivaizdžiai apgauti, priversti laukti, o didžiausius atlyginimus gavę pirmieji sulaukė padidinimo, įvykdyto demagogiškai prisidengiant Konstitucinio Teismo nutarimu. Net ir minimalaus atlyginimo didinimas, kuris nuolat pabrėžiamas, pavirto toli gražu ne pačiu geriausiu rezultatu mažiausius atlyginimus gaunantiems žmonėms.
Tai ypač juntama viešajame sektoriuje – ne vienoje savivaldybėje darbuotojai ir toliau verčiami eiti nemokamų atostogų, nors apie ekonominę krizę kalbame jau būtuoju laiku. Regis, padidinus minimalią algą paprasti žmonės turėjo laimėti, tačiau tai, kokią situaciją šiandien matome su kultūros darbuotojais, yra tik dar didesnė sumaištis. Pažadai buvo didžiuliai, o realybė tokia, jog didžiausi atlyginimai dar padidėjo, o socialiai jautriausi visuomenės sluoksniai socialdemokratų vadovaujamos vyriausybės buvo palikti prie suskilusios geldos.
Naujų darbų nematyti
Tačiau dar blogiau nei netęsimi pažadai yra tai, jog socialdemokratų valdoma koalicija taip ir nepradėjo naujų darbų. Žiūrint į šiandieninę socialinės apsaugos sritį, neaišku, verkti ar juoktis. Pasidžiaugti galima nebent tuo, jog kitaip nei kai kuriose kitose srityse, čia Vyriausybės nebuvo sukama atgal, nebuvo stabdomi ar griaunami sėkmingi projektai. Tačiau tuo visas džiaugsmas ir baigiasi.
Galime tik su apmaudu stebėti, kaip tokie sėkmingi ir iš tiesų pasiteisinę projektai kaip Vietos bendruomenių savivaldos programa yra nors ir nesustabdyti, bet visiškai nustumti į šalį. Kyla klausimas, kodėl nėra didinamos sėkmingų projektų apsukos? Juk pagal planą buvo numatyta, jog, jei programa pasiteisins, – o dėl jos sėkmingumo niekas nedrįstų ginčytis, – ji bus gerokai plečiama, perduodant vietos bendruomenėms vis daugiau galimybių viešųjų finansų pagalba spręsti bendrus piliečių savivaldos reikalus. Klausimai ir siūlymai Darbo partijai atstovaujančiai ministrei taip ir liko tik siūlymais...
Galiausiai, valdančioji dauguma trypčioja vietoje ne tik dėl jau egzistuojančių programų. Labiausiai trūksta iniciatyvų bei konkrečios veiklos dėl ilgalaikes pasekmes sukuriančių konceptualių dalykų – socialinio draudimo, pensijų reformų. Gairės patvirtintos daugeliui metų į priekį, tačiau vis dar nepavyko sulaukti drąsesnio proveržio iš šiandieninės Vyriausybės, nes laukiame, kol į minėtus projektus bus įrašytos realios, kad ir vėlesnės nei buvo numatyta, įgyvendinimo datos.
Šiandieninė situacija tokia, jog dauguma terminų, kurie buvo užsibrėžti dar buvusios Vyriausybės, jau seniai praėjo, o priemonės, kurios buvo numatytos ilgalaikėse Seimo patvirtintose gairėse, nėra įgyvendinamos.
Tad išvada galėtų būti tokia, jog valdantieji jau dvejus metus nedirba ir net neturi drąsos paskelbti, kada planuoja įgyvendinti valstybės strategijas, ir ne tik socialiniais klausimais, – energetikos, švietimo, kitose srityse situacija ne ką geresnė. Susidaro įspūdis, jog jie ir patys to nežino, nes toliau visas parakas sudeginamas propagandai bei oponentų kaltinimui, tolesniam visų maitinimui pažadais ir dar nesukauptų valstybės finansų dalinimui.