Dabartinė padėtis yra tikras paradoksas. Pagal Žmogaus socialinės raidos indeksą (angl. Human Development Index), kurį sudaro JTO, atrodome neblogai – esame priskiriami prie labai aukšto išsivystymo valstybių. Bendras išsivystymo lygis mūsų šalyje aukštesnis nei 80 procentų pasaulio šalių. Vertinant per ketvirtį amžiaus laisvės padarytą progresą, lenkiame visas buvusias sovietines respublikas, išskyrus Estiją. Šiuo metu Lietuvos BVP vienam gyventojui jau yra išaugęs iki 75 procentų Europos Sąjungos vidurkio.
Kodėl tuomet daugelyje statistinių lentelių pagal neigiamus rodiklius (alkoholio vartojimą, savižudybių skaičių, emigracijos mastą) esame tarp pirmaujančių valstybių? Kokios priežastys lemia, jog esame nykstanti ir iš savo valstybės emigruoti linkusi tauta?
Liūdina keletas dalykų. Pagal Žmogaus studijų centro pateikiamus tyrimų duomenis, kurie buvo pristatyti jaunimo konferencijoje „Didžioji ambicija: kurti ateities Lietuvą“, mus kankina pasitikėjimo savo valstybe bei savo bendruomene krizė – 2015 metais apie 74 procentus žmonių pritarė teiginiui „Šiais laikais žmogus tikrai nežino, kuriuo žmogumi jis gali pasitikėti“. Ankstesnių metų rezultatai buvo dar prastesni.
Nepasitikėjimas kuria baimę, neapykantą ir nusivylimą. Nors tokį nusistatymą iš dalies lemia ir gilios įtarumo bei pesimizmo nuotaikos mūsų tautos sąmonėje bei istorinėje praeityje, tačiau mūsų elgesys viešojoje erdvėje, aktualizuojamos temos dar labiau prisideda, kuriant neigiamą psichologinį klimatą.
Kriminalų, nelaimių ir skandalų rubrikų aktualizavimas veda prie įsivaizdavimo, jog esame nusikalsti linkusių, prasigėrusių ir pavojingų žmonių tauta. Vedamuosiuose straipsniuose, pirmuosiuose žurnalų puslapiuose vyraujančios nusikaltimų ir nelaimingų atsitikimų skiltys visuomenėje sukelia neigiamą psichologinę atmosferą.
Žiniasklaida šiuo atžvilgiu elgiasi socialiai neatsakingai. Skambių antraščių, po kuriomis slypi keleto sakinių ilgio naujiena, vaikymasis, beatodairiška paieška skandalingų istorijų, šokiruojantys vaizdai trumpuoju laikotarpiu galbūt ir atneša trokštamą lankytojų srautą ar pritraukia žiūrovus. Tačiau tai turi liūdnas pasekmes ir bendrai visuomenės psichologinei būklei, ir pačioms medijos bendrovėms – kuriant tokią atmosferą, žmonėms įperšamos mintys, jog viskas eina tik blogyn, valstybė kelia nepasitikėjimą, o mūsų tautą „vienija tik alus ir pergalės“.
Tai skatina savigraužą ir emigraciją, nes žmonės įtiki mintimi, kad gyventi kitur yra lengviau bei prasmingiau, ir išvažiuoja, mažindami ir pačios žiniasklaidos auditoriją. Dar jautresnis tokiam turiniui jaunimas – net 60 proc. sulaukusių pilnametystės pasiryžę emigruoti pasitaikius pirmai progai.
Tai persismelkia ir į politinę erdvę, viešąją diskusiją. Pozityvių minčių, pasiūlymų ir idėjų joje per daug trūksta, daugiausia pastangų nukreipiama į juodinimą, propagandą ir patyčias. Taip gimsta pikti „memai“, taip iš keleto detalių sukuriama skandalinga istorija, nukreipianti dėmesį nuo svarbesnių, globalesnių procesų ar pasiekimų.
Jei norime geriau gyventi, pirmiau turime geriau jaustis patys, matyti daugiau teigiamų dalykų savo aplinkoje bei daromą pažangą. Sektinus pavyzdžius savo bendruomenėje bei valstybėje. Nors ir lėtą, bet akivaizdų progresą daugelyje sričių.
Turime pradėti kalbėti apie tai, ką turime daryti, jog įveiktume ne tik demografinę, bet pasitikėjimo krizę. Ir tai galime padaryti įjungę raudoną pavojaus lemputę ne kam kitam, o žiniasklaidos proteguojamam mūsų valstybės juodinimui ir neigiamos psichologinės atmosferos kūrimui.