Pasaulio bendruomenė sparčiai sensta, prognozuojama, jog 2050 metais pasaulyje bus 2 milijardai pagyvenusių žmonių virš 60 metų. Šiam procesui apibūdinti jau naudojamas ir naujas terminas – globali senstanti visuomenė. Dėl tokių demografinių tendencijų išėjimas į pensiją įgauna visiškai kitokią prasmę, smarkiai keičiasi visos darbo rinkos struktūra.
Vienu iš ekonominių imperatyvų tampa dirbti ilgiau, nes dėl mažesnio gimstamumo darbo jėgos mažėja, žmonės jaučia galintys dirbti ilgiau, o ir senatvės pensija, kaip vienintelės pajamos, ne visada užtikrina pakankamą pragyvenimo lygį. Ar vienam iš keturių jaunų žmonių po ekonominės krizės vis dar neturint darbo, tokia situacija nesukelia papildomų įtampų tarp skirtingų kartų?
Nors darbingo amžiaus žmonių mažėja, tačiau ir pačios darbo vietos nyksta. Dabartinės, į darbo rinką įžengiančios Y kartos atstovams tikrai yra nelengva įsitvirtinti, nes darbo vietų, kurios egzistavo prieš 10 ar 20 metų, dabar tiesiog nėra. Jas pakeitė automatizacija, skaitmenizacija arba jų turima kvalifikacija paprasčiausiai neatitinka darbo rinkos poreikių. Švietimo sistema bei žmonių įsivaizdavimai dėl specialybės pasirinkimo nesikeičia taip greitai, kaip darbo rinka. Pavyzdžiui, IT sektoriuje yra keli milijonai darbo vietų, kurių užimti paprasčiausiai nėra kam.
Dabartinis jaunimas jaučiasi ekonomiškai ir kultūriškai nesaugus, o tai yra labai pavojingas mišinys. Net tie jauni žmonės, kurie yra gerai išsilavinę, pusė jų dirba su laikinais kontraktais. Tai užtikrina nuolatinį nesaugumo jausmą. Dėl šių priežasčių sutinkama, jog reikia radikalių pokyčių ir reformų, kad pavyktų išlaikyti visuomenę kaip vieningą visumą ir išpildyti teisėtus tiek vyresnės, tiek Y kartos lūkesčius.
Taigi – harmonija ar karas tarp kartų? Žvelgiant iš vyresnės kartos perspektyvos, reikia atsižvelgti į kelis argumentus ir nesvarstyti apie nuolatinį pensinio amžiaus didinimą visiems dirbantiesiems.
Nesvarbu, kiek žmogus turi metų, svarbu, kas jis yra ir ką gali daryti. Todėl ne iš visų galime reikalauti pratęsti jų darbingą amžių, kaip ir ne visų galime reikalauti apleisti darbo rinką, jei žmogus dar yra produktyvus ir norintis dirbti.
Trys skirtingos kartos, dirbančios didžiausiose bendrovėse, turėtų tapti normalia ir vaisinga praktika, o dirbantis pensininkas – tai, kas ateityje turėtų tapti ne išimtimi, bet norma. Apie tai kalbėjo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) generalinis sekretorius A. Guria.
Turto perdalijimas, teisingesnė mokesčių sistema, Europos socialinio modelio išlaikymas yra vieni iš raktinių sprendimų (nors iš tikro greičiau einama priešingu keliu), kurie pirmiausia išpildytų jaunesnės karto lūkesčius. Kodėl būtent jų?
Dėl po ekonominės krizės užgriuvusių ir vis dar besitęsiančių sunkumų Y karta yra net iš dalies vadinama naująja prarastąja karta. Bent jau ekonominiu požiūriu.
Ir dabar galima teigti, jog pasaulis kol kas dar iki galo neatsigavo po krizės. Pasaulio ekonomikos augimas siekia tik apie 3 proc. Trys didžiausios problemos – investicijų stoka, produktyvumo kritimas ir didžiulė pajamų nelygybė. Jeigu pajamos krenta, mažiau vartojama, stoja ekonomika ir ratas užsidaro. Tai reiškia, jog ūkyje iš esmės yra kažkas negerai, reikia reformuoti ekonomiką, labiau atsižvelgiant į socialinį teisingumą, darbo vietų kūrimą.
Dėl šių priežasčių, būtent Y karta buvo ta, kuri aktyviausiai rėmė socialistą reformatorių Bernie Sanders pirminiuose JAV prezidento rinkimuose – tokie jų ekonominiai ir socialiniai lūkesčiai.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tikrai negalima pavadinti socialistinių idėjų skleidėja. Tačiau net ir EBPO teigia, jog situacija, kuomet 10 proc. turtingųjų valdo 50 proc. turto, o ekonomika stagnuoja, tikrai nėra normali. Gyvename iškreiptoje ekonominėje realybėje, keliančioje nepasitenkinimą tiek vyresniajai kartai, tiek Y kartai. Išlaikyti visuomenę kaip visumą tokių aplinkybių fone tampa iššūkiu numeris 1.