Nedarbas ir netikrumas dėl rytojaus dirbantį žmogų daro labai pažeidžiamu. Laikini darbo kontraktai, baimė prarasti nuolatinį pajamų šaltinį ir su vaikais atsidurti skurde yra puiki terpė vešėti populistams ir skelbti nacionalistinius šūkius bei kelti neramumus.
Ne vieną dešimtmetį tiek europiečių, tiek kitų išsivysčiusių valstybių dirbančiųjų darbo užmokestis nuolat mažėjo. Pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) duomenis 1980 m. 15 didžiųjų pasaulio valstybėse dirbančiųjų algos sudarė 76-77 proc. nuo BVP. Likusią dalį sudarė mokesčiai ir įmonių pelnas. Po ketvirčio amžiaus – 2006 m. dirbančiųjų algos sumažėjo ir sudarė tik 56 proc. nuo BVP, o dešimtys milijardų dolerių ir eurų, užuot padėję tikrajai ekonomikai vystytis, buvo nukreipti į finansines rinkas įvairioms transakcijoms ir spekuliacijai.
Tokiu būdu buvo prarasta didelė gyventojų perkamoji galia, sulėtėjo ekonominis vystymasis, o milžiniškas pinigų srautas, kuris, pasak M.Rokardo, galėtų siekti iki 750 trilijonų dolerių, užuot skatinęs ekonomiką, tapo spekuliacijų objektu. Net dėstytojai universitetuose mokė studentus, kaip apgaudinėti akcininkus, lošiant jų pinigais, kaip tai daroma kazino, siekiant didesnių pelnų. Todėl nekilnojamojo turto burbulo sprogimo ir krizės ilgai laukti nereikėjo.
Mitas, kad viską sureguliuos numatoma rinkos ranka, subliuško. Šiandien aiškiai matome, kad rinkos tinkamai funkcionuotų, reikalingas valstybinis reguliavimas. Krizės metu bankams gelbėti buvo pasitelktas socialistinis metodas – valstybės lėšos arba, kitaip tariant, visų mokesčių mokėtojų pinigai. Tačiau kai pokriziniu laikotarpiu atėjo eilė bankams padėti atgaivinti ekonomiką, jie vėl grįžo prie buvusios savanaudiškos liberaliosios politikos.
Krizė smogė socialdemokratams ideologiškai nepasiruošus.
Trečiojo kelio politika, neoliberalizmas, buvo tas kelias, kurį išpažino Europos socialdemokratai pastaraisiais dešimtmečiais. Atsisakydami savo pagrindinių vertybių, socialdemokratai supanašėjo su kitomis politinėmis partijomis, prarado rinkėjų pasitikėjimą. Nenuostabu, kad Europos rinkėjai balsus atidavė dešiniesiems, kurie jau dešimt metų valdė Europos Sąjungą, o valdymo rezultatai tapo apgailėtini. Dar niekada Europoje nebuvo tiek skurstančiųjų, o elito viršūnėlė nebuvo tiek praturtėjusi.
Tačiau jeigu dauguma europiečių nori geresnės visuomenės, daugiau socialinio teisingumo, tai dabar yra pats laikas ir valia, kurį rinkėjai turėtų pademonstruoti rinkdami Europos Parlamento narius. Priklausomai nuo to, kas turės daugumą Europos Parlamente, kairieji - socialdemokratai ar dešinieji – konservatoriai, nulems kuriuo keliu žengs Europa.
Beje, socialdemokratams taip pat būtina atsinaujinti. Praktiškai tai reiškia atstatyti viešąjį interesą prieš grynai ekonominius interesus. Visuomenės interesų viršenybė reiškia viešojo gėrio pirmenybę – tokią kaip įtraukti žmones į darbo rinką, švietimas ir sveikata prieš rinkos interesus. Viešasis interesas taip pat apima teisingą turto ir valdžios paskirstymą. Geresnė visuomenė konstruojama ekologiškai tvaraus vystymo pagrindu, o ekonomikos vystymosi vaisiais turi naudotis visa visuomenė, ne tik vien mažas būrelis piramidės viršuje.
Europai kaip gryno oro reikia socialdemokratijos atgimimo!!!
Globaliame pasaulyje geresnė visuomenės vizija turi būti įgyvendinama pasauliniu, regioniniu ir nacionaliniu lygiu. Todėl socialdemokratams būtina atgaivinti internacionalizmo tradiciją.
Šiandien ne vien Europai, bet ir visam pasauliui reikia pozityvios socialinės ir ekonominės vizijos. Ją gali pasiūlyti atsinaujinantys socialdemokratai. Jie yra geresnės visuomenės kūrimo viltis.