Galima pagalvoti, kad ir Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai su A.Kubiliumi 2008-aisiais taip kruopščiai rengėsi pergalei, kad laimėję visą parą iš Seimo posėdžių salės taip ir neišėjo. Vis bandė išsiaiškinti, ką dabar su ta pergale daryti.
2012-aisiais Darbo partija su socialdemokratais bei „tvarkiečiais“ , galima pagalvoti, taip ilgai repetavo pergalės maršą, rengė galimus žingsnius ir specialistus, kad daugelį jų siūlomų ministrų už menką kompetenciją prezidentė D.Grybauskaitė tiesiog pavarė šalin. Ir liko stovėti tas rinkimus laimėjęs milžinas betoninėmis kojomis.
Tas milžinas net pamiršo, kad ketverius metus žadėjo prieš tai buvusių naktinėtojų neva blogus sprendimus kartu su tauta ant teisingumo laužo sudeginti. Ir statė jie tada valstybę iš nesibaigiančių darbo grupių bei stambaus kapitalo interesų. Ir jokio laužo jie taip ir nesukūrė.
Nepulsiu įrodinėti, kad Valstiečių ir žaliųjų frakcija Seime turi patį geriausią ir iš anksto nušlifuotą planą. Aš tiesiog niekada netikėjau ir dabar netikiu, kad yra pasaulyje partija ar politikos lyderis, kurie, laimėję rinkimus, sėstų į garvežį ir lyg sviestu nutemptų valstybę į gėrybių slėnį.
Ar manote, kad kitose valstybėse yra kitaip? JAV politikos apžvalgininkai iki šiol nežino, ką išsirinko prezidentu, o pats D.Trumpas vieną dieną skelbia karą Kinijai, o kitą dieną jį atšaukia. Net juokaujama, kad padėjėjai turėtų uždrausti jam naudotis socialiniais tinklais, nes ką čia kalbėti apie valstybės iždą - daugiau ar mažiau tvarią šalies ekonomiką savo kalbomis vėjais gali paleisti.
Ne tik lietuviai yra tokie kvailiai, kurie laimi rinkimus ir tada baugščiai dairosi į šalis arba ardosi lyg dramblys porceliano parduotuvėje, nežinodami, ką su ta valdžia dabar daryti. A.Kubilius, A.Butkevičius ar dabar ir S.Skvernelis juk irgi nėra kažkokie idiotai, kurie nukrito nuo šiltos krosnies tiesiai į premjero kėdę nieko taip ir nesupratę.
Tiesiog visų politikų žingsniai dažnai (gal net 80 proc.) priklauso nuo daugelio vidaus ir išorės aplinkybių, kurios nuolat kinta. Čia panašiai kaip ir ekonomikoje, kai „status quo“ pozicijos išlaikymas bet kokia kaina gali reikšti žiaurų valstybės atsilikimą bei nesibaigiančias krizes.
Kitaip tariant, keistis bei atnaujinti valstybės, partijos ar jos lyderio idėjas reikia tada, kai to reikalauja aplinkybės ir kai tai padiktuoja kaštų bei naudos analizė. Reikia pripažinti, kad padaryti klaidą yra didelė galimybė, tačiau laikytis įsitvėrus senų klišių yra dar pavojingiau.
Valstiečių ir žaliųjų sąjunga tikrai labai daug ambicingų norų išsakė, todėl ir daug interesų užkabino. Dažnai atskirų politikų neatsargūs pasisakymai rinkimų kampanijos metu yra priimami kaip visos partijos įsipareigojimai, todėl atsišaudyti nebūna lengva. Bet patys politikai dėl to kalti.
Kai užsimota praktiškai ant visų rūšių alkoholio pramonės, kai dėl alkoholio reklamos draudimo kai kurios žiniasklaidos priemonės nebegaus anksčiau gautų 20-30 proc. reklamos pajamų, kai alkoholis gali būti uždraustas ne tik Seime, bet ir visuose kultūros ar sporto renginiuose, sutikite, alkoholio pramonės, prekybininkų ar žiniasklaidos verslo atstovai negali ir tikrai neliks abejingi.
Kai užvirė toks didelis pasikeitimų tempas, naujoji Vyriausybė ar Valstiečių ir žaliųjų frakcija Seime į naujus iššūkius irgi privalės reaguoti greitai. Štai dėl PVM lengvatos šildymui valdantiesiems jau teko rinktis kitą kelią. Kaip ir dėl embrionų šaldymo. Ir nebūtinai tai gali būti vertinama kaip pralaimėjimas.
Kaip reikia sugebėti keistis atsižvelgiant į išorės aplinkybes 2008-aisiais puikiai pademonstravo tuometis konservatorių premjeras A.Kubilius. Prieš rinkimus žadėjęs remti jaunas šeimas ir padaryti labai daug gerų darbų savo rinkėjams, jis per vieną naktį viską padarė, tačiau atvirkščiai, visiškai priešingai, nei žadėjo.
Nesakau, kad tai buvo didžiulė klaida. Jų buvo, tačiau privalumų buvo daugiau. Klaida būtų buvusi nematyti pasikeitusių aplinkybių. Tokių sprendimų kaštai buvo labai dideli, gal net pernelyg dideli, tačiau ant kortos buvo pastatyta visa valstybė ir todėl nauda buvusi irgi didelė.
Valstiečių ir žaliųjų frakcijos bei S.Skvernelio Vyriausybės pasiūlytas pokyčių tempas – labai spartus. Gali tas greitis sukelti skersvėjų ir frakcijos viduje, buvo ir bus daug nepasitenkinimo ir kritikos iš įvairių sluoksnių, tačiau šiuo metu tikrai nėra priežasčių lėtinti to tempo. To tempo kritikai dabar mato ir skaičiuoja tik galimus kaštus, tačiau reikia ieškoti ir galimos naudos. Ji rytoj ar po metų dar nebus visiškai aiški, tačiau realiai ji labai akivaizdi.
Gyventojų apklausos liudija, kad pokyčiams žmonės pritaria. Net ir tie, kurie per Seimo rinkimus už Valstiečių ir žaliųjų kandidatus nebalsavo. Tai – didelis rinkėjų suteiktas kreditas veiklai.
Ar teisingai elgiasi naujieji lyderiai? Politinio lyderio savybes objektyviai galima įvertinti tik pasibaigus jo kadencijai. Reikia ilgai stebėti, kaip jis įveikia nuolat atsirandančias tikras ar dirbtinai sukurtas kliūtis, kaip prisitaiko ir ką toje susidūrimo bei kaktomušų realybėje sukuria gero. Tai - nesibaigiantis procesas.
Štai susidūrę su realybe, kad prieš tai buvusi A.Butkevičiaus vyriausybė pasiūlė palikti PVM lengvatą už būsto šildymą, tačiau parengtame valstybės iždo projekte nenumatė, iš kur paimti apie trisdešimt milijonų eurų tai lengvatai finansuoti, ir premjeras S.Skvernelis, ir Valstiečių ir žaliųjų frakcija Seimo posėdžių salėje tikrai atrodė besiblaškantys.
Opozicija pažėrė kaltinimų, kad politikos naujokai sutrikę, kad sugriaus valstybę, kad blaškosi būriais po posėdžių salę ir nežino, ką gi toliau daryti.
Situacija tikrai nebuvo maloni, nes koalicijos partneriai socialdemokratai išvakarėse pareiškė, kad balsuos už PVM lengvatos išsaugojimą, nors patys būdami valdžioje dar prieš keletą mėnesių pinigų tokiai lengvatai valstybės iždo projekte neskyrė.
Socdemai padėjo sprogmenį, kurio bikfordo šniūrą bandė padegti konservatoriai, todėl kalbėdamas Seime pasakiau mintį, kad toks kokteilis galėjo visus šiame Seime išsprogdinti. Turėjome išmokti dirbti ir gelbėtoju, ir išminuotoju, ir kūrėju.
Reikia pripažinti – situacija tikrai nestandartinė, todėl buvo ko blaškytis. Ir labai natūralu, kad visų akys nukrypo į R.Karbauskį bei S.Skvernelį, atseit, kuris iš jų nugalės. Žiniasklaidos ir opozicijos dėmesys šiai situacijai buvo natūralus, tačiau konflikto tarp jų aš nemačiau.
Reikėjo greito sprendimo ir jis buvo rastas. Valstiečių ir žaliųjų frakcija niekada neturėjo tikslo taranuoti savo paskirto premjero ir leido jam rinktis, tačiau buvo aišku, kad siūlymas panaikinti PVM lengvatą ir skubiai kurti kompensavimo mechanizmą balsuojant Seime patirs pralaimėjimą.
Todėl visi balsavo laisvai net nesitikėdami permainų, kurių labai norėjo premjeras S.Skvernelis. Man čia yra įdomiausia tai, kad net kaitinami įvairių opozicijos pareiškimų valdantieji reagavo adekvačiai susiklosčiusiai situacijai.
Galiu pasakyti dar daugiau – jei reikės, Valstiečių ir žaliųjų frakcija ne tik būriais pakampėmis blaškysis, bet ir plenarinių posėdžių salėje ratu bėgs, jei reikės surankioti paslėptas minas ir rasti patį geriausią sprendimą Lietuvai. Ir nematau ko čia gėdytis.
Laisvos rinkos instituto direktorius Ž.Šilėnas įžvelgia didelę blogybę, kad naujoji valdžia sumanė gyventojams mažiau kaišioti iš cukraus gaminamų čiulpinukų ir mokyti sveikos gyvensenos bei mitybos įpročių papildomai ką nors apmokestinant. Kažkuris iš ministrų esą netinkamai pakalbėjo ir apie vienkartinius kavos puodelius, blogai, kad valdantieji dažnai kaitalioja nuomonę.
Duok, Dieve, kad tik tokios „bėdos“ kamuotų valdančiąją daugumą ir kad tik tokius dalykus komentuotų Laisvos rinkos institutas.
Naujoji Vyriausybė dirba vos dvi savaites. Net ir ekonomikos pirmakursis nesunkiai pasakytų, kad analizuodamas tokio laikotarpio darbus net kiosko ekonominės veiklos algoritmo ir galimų pasekmių galutiniam rezultatui nesukursti, o čia cukrus, vienkartinis kavos puodelis ir... valstybė.
Dar niekas negalėtų tiksliai prognozuoti ir akcizų alkoholiui didinimo pasekmių valstybės iždui bei gyventojų sveikatai. Apie tai bus galima pasikalbėti tik kitų metų rudenį.
Į naująją Vyriausybę, kuri dar net neturėjo galimybių realiai veikti, jau buvo paleista tiek akmenų ir plytų, kad tos statybinės medžiagos būtų pakakę dviem naujoms Gedimino pilims pastatyti ir dar būtų likę akmenų šlaitams sutvirtinti.
Kita vertus, nuolat kaitinama ir kalama geležis per ketverius metus gali užsigrūdinti ir tada bus mažiau veikiama nepalankaus oro sąlygų. Ir kokį skaičiuką per tą laiką gal pavyktų kartu nukalti, kad pastačius jį priekyje nulio išnyktų ir „apskrito nulio“ iliuzija.