Kai pati mokiausi mokykloje, mus su programavimu supažindino pakankamai anksti, kaip 2000-ųjų laikams. Berods, septintoje klasėje buvome supažindinti su Paskalio programavimo kalba. Ilgai juo neprogramavome – tai buvo tik įvadas. Visai įdomu, bet pats metodas nebuvo žaismingas – juodas ekranas, žalios raidės ir formulės. O juk tais laikais iš informatikos pamokų turėjome būtent tokį lūkestį.
Vėliau, baigusi mokyklą pradėjau šiek tiek domėtis, kaip kitaip galima mokytis programavimo. Tada, jau būnant politikoje, atradome mikrokompiuterius ir tai, kad programavimas iš tiesų gali būti žaidimas, kai vaikai ne tik mokosi logikos, bet ir kuria, bendradarbiauja ir sprendžia problemas. Tokios mokytojos, kaip Snieguolė Bagočienė iš Vilniaus ir jos mokinių pasiekimai įkvėpė judėti toliau, kartu Seime linksmai pristatėme vaikų suprogramuotą kalbančią papūgą.
Šiandien Ekonomikos ir inovacijų ministerija jau kelerius metus finansuoja vaikų verslumo ugdymo programas. Lankydami renginius matome neįtikėtinų vaikų verslo idėjų. Ypatingai daug tarp jų yra atsakingo vartojimo ar aplinką tausojančių sprendimų. Tai įkvepia ir džiugina. Tačiau vis dar gana ženkli dalis verslo idėjų neiškeliauja į skaitmeninę erdvę. Būtent čia reikia ne tik ekonomikos ar verslumo, bet ir informatikos, inžinerijos ar kitų žinių.
Tai norėdami pakeisti, kartu su švietimo srityje dirbančiomis organizacijomis „Junior Achievement“ ir „Vedliai“, neseniai startavome su pirmąja skaitmeninio verslumo programa. Pasaulyje to moko vyresnių vaikų, o mes pradėjome nuo penktokų. Todėl, kad Lietuvoje vaikai jau turi puikius skaitmeninius įgūdžius ir yra mokyklų, kuriose programavimo mokome jau gana anksti. Be to, tam pasišventusių mokytojų yra visoje Lietuvoje.
Štai viena jų, mokytoja Ingrida iš Kaišiadorių priėjo prie manęs vieno renginio metu ir sako: „Didžiuojuosi, kad Lietuva antroji pasaulyje turi dirbtinio intelekto strategiją. Esame šešti krepšinyje, bet antri pasaulyje su dirbtinio intelekto strategija“. Asmeniškai manau, kad tą strategiją netrukus neišvengiamai reikės koreguoti, nes europinės diskusijos neabejotinai turės jai įtakos. Bet kuriuo atveju, mokytoja Ingrida jau moko vaikus pasitelkiant dirbtinio intelekto įrankius ir juos skatina tuo naudotis. Kaišiadorių rajone.
Kai tuo tarpu didžiojoje dalyje pasaulio švietimo įstaigų yra sukamos galvos, kaip apriboti ChatGPT ir kitų panašių kalbos modelių naudojimą. Moksleiviai ir studentai neberašys ar jau neberašo patys darbų, neatlieka skaičiavimų ir apskritai „niekuo nebesidomi“.
Ir tai yra pats didžiausias iššūkis pasaulinei švietimo sistemai. Nes specifinių žinių, tokių kaip faktai, datos, netgi kai kurie skaičiavimai, mokytis taps labai lengva. Nežinau ir niekas nežino, ar ko nors čia išmoksi, kai už tave viską gali padaryti dirbtinio intelekto kalbos programa. Abejoju, ar tai yra gerai, bet tai jau atėjo.
Tai reiškia, kad švietimas dabar turės tapti tokiu, koks, tikriausiai, turėjo būti nuo pat pradžių – ne tik specifinių, bet ir universalių gebėjimų mokykla. Tokių gebėjimų, kaip kūrybiškumas, kritinis mąstymas, bendradarbiavimas, problemų sprendimas, tas pats verslumas ir, be abejo, kai kurių Lietuvos politikų užpulti gyvenimo įgūdžiai.
Būtent tai yra didžiausias iššūkis mūsų mokykloms ir mokytojams. Juk datą, įvykį, gramatiką ir formulę galima išdėstyti užrašius ant lentos. Tuo tarpu universalių gebėjimų lavinimas yra kur kas sudėtingesnis procesas.
Būtent universalūs gebėjimai nuolat besikeičiančioje technologijų ekonomikoje yra esminiai. Mes Lietuvoje jau seniai savo ekonomiką grindžiame ne tik specifiniu gebėjimu valdyti įrenginius, bet ir pačių įrenginių kūryba, dizainu, gamyba. Lietuvoje kuriami sprendimai (nesvarbu, pramonės ar paslaugų) nuo pat pradžių yra globalūs produktai. Nes būdami maži mes suprantame, kad tik globalių, pasauliui skirtų produktų kūrimas yra perspektyvus. Mes Lietuvoje savo ekonomiką kuriame ne naftos, dujų ar mineralų pagrindu, o žmonių protu, ir kitaip nebus.
Dirbtinis intelektas, nepaisant visų pastangų jį apriboti, tekės kaip upė, kurios neįmanoma užtvenkti. Pirmiausiai ta upė atitekėjo į mūsų mokyklų klases ir universitetų auditorijas. Ir dėl to ne tik mokytoja Ingrida iš Kaišiadorių, bet ir mūsų valstybė turi būti pasiruošusi ne skęsti, o iškėlus bures plaukti su vėjeliu šioje sraunioje technologijų upėje