Kruvini konfliktai, stiprėjanti mūsų gynyba
Šie metai jau visi, nuo pradžios iki pabaigos, buvo pažymėti kruvino karo Ukrainoje. Visų lauktas ir aptarinėtas kontrpuolimas nebuvo toks, kokio tikėjomės. Jis neperaugo į visišką okupantų išvarymą iš Ukrainos teritorijos, o pats karas tapo klampiu ir sekinančiu.
Vos per plauką paskutinėje Europos Vadovų Taryboje buvo priimti sprendimai pradėti derybas dėl stojimo į ES su Ukraina ir Moldova. Tai siunčia gerą ženklą Ukrainai ir už jos laisvę galvas guldantiems kariams, tačiau vien to nepakanka. Šie metai pažymėti ir dvejonėmis dėl tolesnio lėšų skyrimo Ukrainai. Ir tos dvejonės sklido tiek iš ES, tiek iš JAV.
Dar nesibaigus vienam kruvinam konfliktui, įsižiebė naujas. HAMAS teroristams užpuolus ir žiauriai išžudžius daugiau kaip tūkstantį taikių Izraelio gyventojų, išniekinus jų kūnus ir pagrobus šimtus įkaitų, prasidėjo dar vienas karinis konfliktas, kurį, matyt, pagrįstai galima vadinti tam tikru civilizacijų karu. Tik aklas gali nematyti platesnio nei Palestinos ir Izraelio konflikto.
Jei reikėtų išrinkti vieną iš pozityviausių besibaigiančių metų įvykių, tai savo balsą neabejotinai atiduočiau Vilniuje vykusiam NATO viršūnių susitikimui. Ir ne dėl to, kad jis vyko Vilniuje, bet dėl to, kas jo metu buvo nuspręsta. Nors daugelis tikėjomės kažko aiškesnio dėl Ukrainos perspektyvos NATO ir jos nesulaukėme, vis dėlto kai kurie ten priimti sprendimai mums yra labai svarbūs. Pirmiausia, sprendimai dėl naujų, detalių, regiono gynybinių planų, kurie labai reikšmingi mums ir mūsų regionui. Turbūt dar nepamiršome tų paviešintų buvusių planų apie tai, kad priešas būtų stabdomas jau užėmęs dalį NATO teritorijos, o užimtos teritorijos būtų atsikovojamos vėliau. Tai pasikeitė, ir priimti sprendimai nubrėžia visiškai kitokią gynybos koncepciją, kurioje numatyta ginti NATO šalių teritoriją nuo pirmojo centimetro.
Kita gera naujiena, tai pagaliau konkrečius terminus ir kontūrus įgaunantis mūsų šalies Prezidento ir Vokietijos kanclerio pasirašytas susitarimas dėl Vokietijos karių brigados dislokavimo Lietuvoje, prie kurio, matyt, prisidėjo ir Vokietijos ministrų kaita. Dabar labai svarbu „nesusimauti“ ir pasirengti brigados priėmimui.
Pedofilija, čekučių skandalas, korupcijos byla
Na, o dabar nerkime į mūsų vidaus politiką ir pažiūrėkime, kaip nugyvenome šiuos metus.
Pradėkime nuo visą Lietuvą ir politinę sistemą sukrėtusio pedofilijos skandalo, kuriame pagrindiniu veikėju tapo pedofilija kaltinamas su TS-LKD į Seimą atėjęs parlamentaras (dabar jau buvęs) Kristijonas Bartoševičius. Ir svarbus ne tik pats skandalas, bet ir TS-LKD frakcijos Seime seniūnės bandymai užkirsti kelią to skandalo viešumui, skambinant į egzotišką šalį tuomet dar parlamentarui K. Bartoševičiui. Matyt, paslaugiai patarta pačiam atsisakyti mandato, o tai būtų leidę sumažinti ir šios žinios viešumą. Tačiau planas neišdegė ir niekas „spontanišku“ ir „nuoširdžiu“ noru baigti politinę karjerą nepatikėjo.
Kitas, visą šalį supurtęs ir tebepurtantis skandalas yra susijęs su savivaldybių tarybų narių išlaidų tyrimu. Nesileisiu iki savivaldos lygio, tačiau paaiškėjo, kad net trys dabartinės Vyriausybės ministrai (švietimo, kultūros ir finansų) patys asmeniškai yra įsipainioję į čekučių skandalus. Viena ministrė pinigus grąžino, kita paliko savo postą, o trečiasis nusprendė, kad jam tai tiesiog nerūpi. Tuo tarpu premjerė ta proga prakalbo apie priešlaikinius Seimo rinkimus ir pareiškė, kad jei Seimas neras valios perkrauti save, ji įteiksianti atsistatydinimo pareiškimą. Na, ir kuo tie skambūs pareiškimai baigėsi? Ogi niekuo. Kaip niekuo baigėsi ir priešrinkiminiai pažadai, kad bus atnešta nauja politinė kultūra, ir kad ministrai turės pasitraukti vien dėl problemų regimybės. O jei jie to nepadarysią, tai trauksis pati premjerė. Tai tebuvo eilinės pasakos rinkėjams, neturinčios jokio ryšio su realybe.
O nauja kultūra ir „daugiau jėgos“ Seime iš tiesų atsirado. Metus Seimas užbaigė jame dirbant dviem teistoms partijoms, viena kurių yra teista jau net du kartus, o kita yra delegavusi į postą Seimo Pirmininkę. Vienas iš parlamentarų pareigas eina sėdėdamas kalėjime. Ir kas gi nesutiktų, kad tai „naujas politinės kultūros standartas“? Jėgos užteko tik išmesti iš Seimo Petrą Gražulį. Tą, kurio labiausiai nemėgo valdantieji.
„Komuniagos ir broileriai“ – įžeisti mokytojai
Nepaisant visuomenėje kilusio pasipiktinimo, mokyklas pasiekė vieno iš TS-LKD parlamentaro sutuoktinės rengta gyvenimo įgūdžių ugdymo programa, kurios metodinė medžiaga nustebino ir gana liberaliai nusiteikusius tėvus. Rengėjai puolė aiškinti, kad metodikos yra neprivalomos, pateiktos mokytojų akiračiui praplėsti, o ten surašytų teiginių mokytojai esą vaikams nedėstys. Neva šeimoms atstovaujančios ir ta proga įsteigtos organizacijos suskubo pareikšti, kad toje programoje pagaliau „pralaimėjo tokie teiginiai, kaip tradicinė šeima“. Švietimo, mokslo ir sporto ministras pademonstravo naujas „aukštumas“ pareikšdamas, kad jis nežino, kiek yra lyčių, nes jis nėra „ekspertas“.
Labai nenutolstant nuo švietimo sistemos, reikėtų paminėti mokytojų streikus, kurių dėka pavyko išsireikalauti kiek didesnio darbo užmokesčio, tačiau tikrai ne tokio, kokio norėta. Dar praėjusią kadenciją su plakatais „palaikome mokytojus“ stovėję dabartiniai TS-LKD politikai staiga „praregėjo“ ir paaiškino mokytojams, kad pinigų tiesiog nėra. O finansų ministrės sutuoktinis mokytojus dar ir „komuniagomis bei broileriais“ išvadino. Kaip ir nieko naujo. Nors gal ir nauja. Šunauja ir runkeliai jau buvo anksčiau. Šie epitetai gal ir nauji.
Mirė drakonas, tegyvuoja drakonas?
Pagaliau paaiškėjo ir mūsų „kovos su drakonais“ rezultatai. Nepaisant rėksnio Mato Maldeikio pasakojimų apie nugalėtus drakonus ir rašinėjimo socialiniame tinkle „X“, labai neaišku, kas ir ką iš tiesų nugalėjo. Pirmiausia, Lietuva liko viena su savo išsišokimu dėl Taivano atstovybės. Jokia kita ES šalis nieko panašaus net nebandė daryti. Skaičiai dar iškalbingesni. Importas iš Kinijos išaugo. Tiesa, dalis jo greičiausiai vyko per tarpininkus kitose šalyse, taip leidžiant pinigus krauti į kitų šalių biudžetus. Eksportas yra tragiškai sumažėjęs. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad mes perkame Kinijos produkciją ir krauname pinigus jiems, kai tuo tarpu mūsų prekėms durys dažnu atveju yra uždarytos.
Na, o vyšnia ant torto buvo metų pabaigoje įvykęs Taivano užsienio reikalų ministro vizitas į Lietuvą, kurio metu Lietuvos užsienio reikalų ministras su juo nesusitiko, pareiškęs, kad palaiko vienos Kinijos politiką, o Seimo Pirmininkė susitiko apsimetusi, kad ji yra ne Seimo Pirmininkė, o tiesiog parlamento narė. Dar vėliau sekė užsienio reikalų ministro pareiškimai, kad ieškoma kelių atkurti diplomatinius santykius su Kinija. Panašu, kad M. Maldeikiui teks karpyti naujus „drakonus“ idant juos nugalėtų.
Mokesčių „reforma“ netiko niekam
Ne vieną mėnesį Lietuva skendo ginčuose ir apie žadėtą mokesčių reformą. Kuri, kaip paaiškėjo, netinka niekam. Net ir patiems valdantiesiems. Netiko pakeitimai, susiję su individualia veikla užsiimančių asmenų apmokestinimu. O galiausiai užkliuvo nekilnojamojo turto mokestis, kuris būtų ženkliai išplėtęs mokėtojų bazę.
Stumti šias „reformas“ valdantiesiems teko dėl to, kad jie patys pridalino ES pažadų dėl tokių mokestinių reformų ir susiejo su jomis RRF pinigų gavimą. Tokiu būdu sukeldami dvigubą grėsmę: nuskurdinti gyventojus tiek mokesčiais, tiek negautais ES RRF pinigais. Premjerė gi pareiškė, kad ne visai gal ir reikia tuos pakeitimus priimti, esą užtektų pateikti. Gal ir egzaminus nėra svarbu išlaikyti, svarbu į mokyklą nueiti? Šiuo atveju premjerė nematė reikalo verstis per galvą. Bet kas kartą bėgiojo prie mikrofono, kai vargo dėl kailinių žvėrelių fermų uždarymo ir Medžioklės įstatymo pakeitimų. Aiškiai pademonstruodama, kas yra šiuo metu svarbiausia valstybėje ir kam ji teikia asmeninį prioritetą.
Viziją keičia vizija
Na, o kad po jų ateisiantys „neklaidžiotų“ patamsiuose, valdantieji paskutinėmis rudens sesijos dienomis priėmė skambiai pavadintą dokumentą „Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“. Ji kainavo kelis šimtus tūkstančių eurų. Tų pačių TS-LKD valdymu rengta strategija Lietuva 2030 jau niekam nebeįdomi, nes čia pinigų jau neišleisi.
Toje naujojoje „ateities vizijoje“ žodis „tauta“ paminėtas vos du kartus. Vienas iš jų – istoriniame kontekste. Žodžių junginys „lietuvių kalba“ – vos tris kartus. Abi šios sąvokos yra kertinės. LR Konstitucijos 2 straipsnis skelbia: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. “ „Tauta“ Konstitucijoje rašoma iš didžiosios raidės. Tuo tarpu ateities vizijose nebereikia nei tautos, o ir pačios strategijos kuriamos nebeaišku kieno ir neaišku kam, nes ten daugiau dėmesio skiriama technologijoms ar robotams. Iš karto po priėmimo ir pinigų paėmimo ji bus įdomi tiek pat, kiek ir buvusioji ar kitos strategijos. Ne kartą buvo priiminėti strateginiai, tarkim, sveikatos dokumentai, kurių laikytis niekas net neketino, o kai kurie priimami įstatymai akivaizdžiai prieštaraudavo toms pompastiškai priimtoms strategijoms.
Tuoj „neapsimokės“ ir medicina?
Šiais metais Lietuvoje įsibėgėjo ir pinigų taškymo, atsiprašau, sveikatos centrų reforma. Lietuvoje įsigalioji trys skirtingi paslaugų organizavimo modeliai su skirtingais finansavimais, o visiems uoliems dalyviams leista patiems susigalvoti, kur jie norės išleisti pažadėtus pinigus. Tiesa, jiems buvo pamiršta priminti, kad ES pinigai taip paprastai neduodami. Už juos reikės pasiekti ir tam tikrus rodiklius. Tiesa, kai reikės už juos atsiskaityti, pinigų dalintojų jau ir pėdos bus ataušusios. Tuo tarpu, matyt, už tuos pačius pinigėlius, dabartinė sveikatos viceministrė (ji gi ir pagrindinė reformų autorė) žada rašyti knygą. Andrius Kubilius juk irgi rašė. Geras pavyzdys užkrečia.
O kol Sveikatos apsaugos ministerija visus maitina kasdieniais pranešimais spaudai apie tai, kaip viskas „gerėja“, medikai bėga iš valstybėms ar savivaldybėms priklausančių gydymo įstaigų, kaip grybai dygsta privačios klinikos. O verslas yra verslas. Ten turi būti pelnas. Atlikta vaistininkų apklausa parodė, kad vaistininkai visokiais būdais yra verčiami parduoti pacientams ne tai, ko jiems būtinai reikia, o tai, kas jiems leidžia gauti orų užmokestį.
Prekybos centruose atidarant net po kelias skirtingų tinklų vaistines, mažesnėse savivaldybėse jos uždaromos. Nes neapsimoka. Tuoj neapsimokės ir medicina. O tuo tarpu tragišką ir vis gilėjantį slaugytojų trūkumą ministras siūlo spręsti kreipdamasis į gydymo įstaigų vadovus ir ragindamas jiems didinti darbo užmokestį, nors pinigų tam duoti neketina. Jau tuoj bus du metai, kai vyksta plataus masto karas Ukrainoje. Lietuvos sveikatos sistema nieko iš jo nepasimokė ir nieko neinvestavo, kad pasirengtų galimoms grėsmėms.
Kokią sritį bepaimtumėm, girdim tuščias kalbas ir pagyras. Paskelbus atrankas skrydžiui į kosmosą, pagaliau paleidome traukinį į... Rygą.
Valdančiųjų nesujaudino pareigūnų profesinių sąjungų prašymas persvarstyti Vidaus tarnybos statuto pakeitimus ir atsižvelgti į jų siūlymus. Antraip dalis vyresnio amžiaus pareigūnų planuoja palikti tarnybą, o spragų užpildyti nebus kam. Tačiau valdantiesiems jų ir nereikės pildyti, nes viskas nukris jau kitai kadencijai ant galvos. Kaip ir ne vienas kitas sprendimas, kurių įsigaliojimai numatyti jau pasibaigus šiai kadencijai. O tada jau bus galima rėkti, kad „geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai“ baigėsi.
Būtų galima tęsti, tačiau prisipažinsiu, kad ir man pačiam jau pabodo. Jėgos tikrai yra labai daug. Bet kažin ar jos norisi daugiau, kai daužai sau plaktuku per pirštus.
