I.
Pradėsiu nuo, mano nuomone, svarbiausio, fundamentalaus dalyko – šiame Lietuvos strateginiame dokumente nėra lietuvių tautos, apie ją nekalbama ir vengiama kalbėti. Jeigu Lietuva be lietuvių, tai kam visa tai daroma? Atsakymas vienas – nudrenuotam Europos kontinento piliečiui, kurio niekas nesieja su gyvenama vieta, kalba ir praeitimi, išskyrus siekiamą/kuriamą gerbūvį... Tiesa, dokumento autoriai pastebi, kad ateityje „Lietuvos visuomenė bus priversta iš naujo persvarstyti, ką reiškia būti lietuviu, kaip integruoti į šalies gyvenimą migrantus", tačiau lietuvių tautos sąvokos, rimtų apmąstymų apie tautos išlikimą dokumente vengiama. Išsireiškimai „Lietuvos žmonės“ arba „Lietuvos visuomenė“ nieko nesako apie tai, kokia tauta prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę. Šia prasme tokią Viziją galima pritaikyti, kad ir estams ar latviams. Tik klausimas, ar tokios vizijos norėtų tiek estai, tiek latviai, kai jie savo ateities vizijose ir strategijose aiškiai pasako, kad jų valstybė priklauso atitinkamai estams ir latviams.
Būtent mūsų kaimynai latviai ir estai šįkart yra įžvalgesni už lietuvius tuo požiūriu, kad savo naujai patvirtintose valstybinėse strategijose aiškiai kalba tai, kokia tauta sukūrė valstybę ir joje šeimininkauja, apie savo titulinės tautos tapatybę ir pažadą, kad ji bus išsaugota. Štai 2020 m. Estijoje priimtoje ilgojo laikotarpio valstybinėje strategijoje 2035 metams strateginių tikslų įgyvendinimo pagrindinis principas apibrėžiamas taip: „Demokratinė ir saugi valstybė, puoselėjanti estų tautą, kalbą ir kultūrą.“ Latvijoje taip pat einama šiuo keliu, vidutinio laikotarpio 2021 – 2027 m. strategijoje teigiama: „Latvijos valstybė buvo įkurta siekiant užtikrinti latvių tautos savivaldos teisę. Latvija atvira ir draugiška visų tautybių žmonėms, kurie priima latvių tautos, jos kalbos ir kultūros raidą.“ Taigi tiek latviai, tiek estai drąsiai kalba apie savo titulinės tautos, kuri kūrė valstybę, išskyrimą iš kitų valstybėje gyvenančių tautinių bendrijų, siekia ir toliau puoselėti jos kalbą, kultūrą, užtikrinti jos savivaldos teisę, taip pat įsipareigoja priimti kitų tautybių žmones, kurie priima titulinės tautos, jos kalbos, istorijos ir kultūros paveldą.
Lietuvos Vizijoje 2050 nėra lietuvių kaip mąstymo apie tikrovę atskaitos taško. Tai nėra Lietuvos valstybės ir lietuvių išlikimo pasaulyje vizija, o vizija kaip pasiekti dar didesnę gerovę gyvenantiems individams Lietuvos teritorijoje. Panašu, kad pagrindinės siekiamybės, kuriomis apsiribojama – Tomo Hobso įvardinti minimalūs siekiniai – gerovė ir saugumas visiems, kad būtų užtikrinamos sąlygos besimėgauti sukurta gerove. Atsispiriama nuo pagrindinio klausimo „kaip gyventi geriau 2050?“ Tai valstybės gerovės vizija 2050 metams, kurios ašis – prisitaikymas prie pasaulinių tendencijų. Tai nėra proaktyvi vizija, nes proaktyviai vizijai reikia kokybiškesnio realybės suvokimo ir įvertinimo, kūrybiškumo įvardinant ilgojo laikotarpio nacionalinius tikslus, kurioje aiškus lietuvių kaip titulinės tautos valstybėje vaidmuo ir likimas.
Dar daugiau, šiame dokumente valstybės funkcionavimas yra kuriamas remiantis pasitikėjimu, tačiau tekste persismelkia valstybės nepasitikėjimas tauta, savivalda ir bendruomene: „Piliečiai pasitiki savimi, vienas kitu ir valstybės institucijomis, aktyviai prisideda prie valstybės kūrimo. Jos valdysena siejama su stipriomis valstybės institucijomis, yra strategiška, lanksti ir efektyvi.“ Toliau pažymima: „Pasitikėjimas – tai mūsų visuomenių egzistavimo ir demokratinių institucijų legitimumo pagrindas.“ Visuomenės pasitikėjimas valdžia ir atvirkščiai (valdžios pasitikėjimas visuomene) turėtų tapti priemone įgyvendinant Vizijoje numatytus tikslus, tačiau nekalbama kaip tą pasitikėjimą sukurti. Pasitikėjimas yra santykinis dalykas. Pagal 2021 m. EBPO duomenis, Lietuvoje valdžia pasitiki šiek tiek daugiau nei 30 proc. gyventojų. Tai yra vienas žemiausių rodiklių tarp Vakarų valstybių. Kaip kursime valstybę, jei Vizijoje teigiama, jog „pasitikėjimas – tai mūsų visuomenių egzistavimo ir demokratinių institucijų legitimumo pagrindas“? Jei jau taip teigiama, tai Vizijoje būtų privalu numatyti konkretesnes priemones ir būdus, kuriais bus auginamas visuomenės pasitikėjimas valdžia, valstybės institucijomis.
II.
Vizijoje nėra siūlomas joks orientyras kaip Lietuva turi plėtoti savo istorinį ir kultūrinį paveldą, kuris būtų atsparus nedraugiškų valstybių sukurtam ir Lietuvai primetamam istoriniam pasakojimui, paprastai kalbant, iš užsienio vykdomai istorijos politikai. Nors Vizijos autoriai kukliai ir fragmentiškai užsimena apie Lietuvos istorinių įvykių minėjimų svarbą, tačiau tokia „minėjimų politika“ jokiu būdu nėra valstybinė istorijos politika, kurios konstravimo jau kadais valstybėje yra atsisakyta. Todėl ir Vizijoje atspindėta šiandieninė politinė realybė, kuri pasireiškia istorijos politikos ignoravimu arba, kas dar blogiau, svetimo istorinio pasakojimo nekritišku priėmimu, pavyzdžiui, siūlant Lietuvos istoriją dalintis su gudais...
Dokumento rengėjai kultūrą apibrėžia kaip Lietuvos „vizijos pamatą“, tačiau kultūros turinys ir jo vieta valstybėje nėra aiškūs. Apsiribojama teoriniais, vadovėliniais teiginiais, siekiant apibrėžti, kas yra kultūra: „[Kultūra] Tai mus kaip bendruomenę jungianti paveldėta, mūsų kuriama ir permąstoma simbolių ir prasmių visuma, apibrėžianti asmens santykį su pačiu savimi, kitais ir pasauliu.“ Nėra aišku apie kokią kultūrą yra kalbama, nes dėstoma abstrakcijomis: „<...> ji [kultūra] apima Lietuvos materialųjį, nematerialųjį ir gamtos paveldą, tautos atmintį, kasdienę visuomenės kultūrą, jos vertybes ir praktikas, taip pat profesionaliąją kūrybą ir naująsias kūrybinės raiškos formas – mūsų praeitį, dabartį, ateitį.“ Pagal tokį apibrėžimą, kultūra yra viskas, įskaitant gamtą. Loginė išvada – kultūra yra niekas. Kadangi programos rengėjai negali įvardinti, kad kultūra yra niekas, vėl pereinama prie abstrakčių sąvokų ir teigiama, kad: „Lietuva turi į ką atsiremti: esame konsoliduotos demokratijos valstybė, visavertė Vakarų demokratinės bendruomenės narė, užsitikrinusi gana didelę visuomenės, taip pat ir tautinių bendrijų, paramą demokratinei sistemai. Tačiau vėlgi „demokratija“, kuri, – pasak autorių, yra Lietuvos „kultūrinis pamatas", yra abstrakti vertybė ir tiek. O gal programos autoriai nori pasakyti, kad Lietuva 2050 yra demokratinės–procedūrinės politinės ir biurokratinės veiklos išdava? Kam tuomet reikalinga tokia vizija?
Nėra nieko apie tautinę–kultūrinę tapatybę, Tėvynę, apibrėžiamą ne tik teritorija, valdymo forma ir sveikatos apsaugos ir švietimo kokybe, bet kaip žmonių bendruomenę–tautą su jai būdingomis kultūrinėmis charakteristikomis: kalba, papročiais, tradicijomis, istorija ir tikėjimu. Visa tai, kas abstraktų žmogų daro unikaliu, suteikia jam savybes ir tikrumo jausmą, kryptį gyvenime lieka už siūlomos Vizijos ribų.
III.
Lietuvos Vizijoje nėra nieko apie tai, kaip bus ugdoma jaunoji lietuvių karta. Klausimas, kokius norime matyti jaunuosius lietuvius, yra praleistas. Tautinio-patriotinio ugdymo svarbos neakcentavimas Lietuvos valstybės elementaraus išlikimo perspektyvoje nėra sveikintinas reiškinys. Kalbame apie visuotinę gynybą, reikmę tobulinti Tėvynės gynybos planus, tačiau kas ją gins? Juk niekas nesiaukoja ir nededa galvos už Tėvynę, kurios nepažįsta, todėl ir nemyli...
Jaunosios kartos švietimas apskritai atsietas nuo visapusiško ir doro asmens ugdymo. Vyrauja ribotas švietimo paskirties suvokimas, švietimas tampa individo prisitaikymo prie sparčiai kintančios technologinės kaitos strategija, aukštesnės pridėtinės vertės darbo jėgos kūrybos verslo strategija. Pagal rengėjus: „Švietimui būtina kelti tokius ugdymo tikslus, kurie padėtų kurti visuomenės ir asmenybės integralumą technologijų kaitos sąlygomis.“ Dar daugiau, asmuo suvokiamas kaip individas – be savybių, na toks Homo Faber iš M.Frišo romanų. Su giliu atodūsiu konstatuojama: „Visuomenės klestėjimui būtinoms sąlygoms <...> vis dar turi įtakos asmens lytis, amžius, etninė tapatybė, socialinė padėtis, gyvenamoji vieta ir kitos aplinkybės.“
IV.
Skaitant Vizijoje apie užsienio ir saugumo Lietuvos politiką, neįžvelgiami iššūkiai valstybei dėl Europos šalių interesų skirtumų, nekeliamas klausimas apie susivienijusios Europos pagrindą, koks jis ir kas formuos Europos ateities strategiją. Nėra esmingų pasiūlymų dėl šiuo metu aktyviai vykstančių diskusijų dėl Europos ateities, kuriose Lietuva privalėtų konstruktyviai dalyvauti, pateikti savo indėlį. Kokia Lietuvos vizija dėl ES ateities? Apsiribojama pasakymu, kad „Lietuvai reikia turėti savo viziją apie ES ateitį". O tai ką tuomet veikia šios Lietuvos vizijos autoriai? Apie galimas Lietuvos pozicijas institucinių ES reformų akivaizdoje – nėra nei žodžio. Be to, nėra pasiūlymų dėl nelegalios migracijos, ką Lietuva galėtų teikti Europai? Nėra valstybinės strategijos, kurioje matytųsi valstybės politiniai tikslai šiuo klausimu. Linkstama sprendimus dėl migracijos politikos priimti pagal ES siūlomą kairuolišką žmogaus teisių kanoną: priimki arba mokėki „baudą“.
Vizijos rengėjai teigia, kad didžiausias ekonominės veiklos aktyvumas 2050 m. susitelks Rytų Azijos regione, nes šis regionas neabejotinai „taps pasaulinės ekonomikos varikliu“ pritraukiantis kitų pasaulio valstybių politinį/karinį bei pasaulio didžiojo verslo dėmesį. Ar Lietuva ir Europa su tuo susitaikys? Kodėl mums turėtų būti priimtinas toks geopolitinis ir ekonominis poslinkis? Ar Europa ir Vakarai neturėtų koncentruoti savo pajėgumų, kad šeštoji ir/ar septintoji industrinė revoliucija iki 2050 metų įvyktų būtent Europoje? Kaip prie to prisidės Lietuva? Tai klausimai, kurie turėtų būti Vizijoje skatinančioje kurti proaktyvią Europos poziciją, apmąstyti ir daryti, o ne kolektyviai–vizionieriškai susilaikyti.
Didelis dėmesys Lietuvos Vizijoje tenka diplomatams ir jų didėjančiam vaidmeniui ateities Lietuvos projekcijose. Sutinku su Lietuvos Vizijos autorių mintimi, kad užsienio ir saugumo politikoje „<...> Lietuvos išsikelti nauji tikslai, ir prisiimti įsipareigojimai: dalyvavimas Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono dialoge, Lietuvos įtakos ir žinomumo pasaulyje didinimas, noras labiau įsitraukti į tarptautines organizacijas“ ir panašūs tikslai gali skatinti Lietuvos diplomatijos persitempimą. Didėjantis tinklinės diplomatijos poreikis, naujai besiformuojantys aktyvios užsienio politikos vektoriai gali būti sveikintini su sąlyga, jei bus išskirti konkretūs prioritetiniai regionai, šalys, sritys ir organizacijos, kuriuose bus įgyvendinti Lietuvos užsienio ir saugumo politikos tikslai. Ir visa tai turėtų būti paremta resursais. Pripažįstama, kad esami – riboti ir atsižvelgiant į ateities scenarijus, nėra pakankami. Reikia pagaliau priimti sprendimus ir juos didinti, atkurti diplomatinės tarnybos patrauklumą, skirti didesnį finansavimą Lietuvos diplomatinei tarnybai.
V.
Vienas pagrindinių faktorių, kuris skatina žmones kurti ir išlaikyti valstybę, anksčiau ir dabar, yra noras išsaugoti savo tapatybę ir laisvai ją puoselėti. O ji yra formuojama ir perduodama šeimoje. Kad galėtų sėkmingai tą daryti, šeimai yra reikalinga palanki terpė – valstybė, kurioje pripažįstamas, vertinamas ir gerbiamas šeimos tapatumas. Todėl tautos tęstinumas ir šeimos tvermė yra du fundamentalūs ir kritiniai kriterijai, nuo kurių sinergijos priklauso Lietuvos ateitis.
Tačiau Vizijos autoriams prireikė politiškai, pagal jų pažiūras, pristatyti šeimos sampratą. Vizijoje apie šeimą brėžiamos tokios jos ateities gairės: „Kompleksiškai vykdoma mokslo įrodymais pagrįsta šeimos politika, apimanti visas šeimų formas ir skatinanti lyčių lygybę šeimoje, leidžianti lanksčiai derinti vaikų priežiūrą ir karjerą <...>.“ Aiškiai pristatyta, tačiau ar tam yra platus visuomenės pritarimas? Apklausos liudija, kad ne. Todėl siūloma šeimos samprata nėra tvari.
VI.
Galiausiai, Vizijos projekto Aiškinamajame rašte jos būtinybės pagrindimas kelia abejonių „<...> Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ <...> nebeatsako į klausimą, kaip Lietuvai pasiekti 2030 metų klimato kaitos, energetikos ir kitus ateinančiais dešimtmečiais aktualius tikslus, taip įgyvendinant Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus.“ Paprastai kalbant, ankstesnė (2012 m. Seimo patvirtinta) ir dar šiandien galiojanti Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, yra laidojama, net neatsiskaičius už jau nuveiktus jos rėmuose darbus... Koks likimas laukia šios Vizijos 2050, šiandien nedrįsčiau atsakyti. Vilties teikia, kad šiandien (2023.11.08) Seimo Užsienio reikalų komitete vykusiame Vizijos svarstyme tarp komiteto narių ir rengėjų vyravo geranoriškas supratimas, kad būtina tobulinti Viziją, atsižvelgiant į URK narių pastabas ir pasiūlymus.