Tai skamba įtikinamai, juolab nėra jokių objektyvių prielaidų, kad atšilimas galėtų įvykti vienašale Lietuvos iniciatyva. Vis dėlto, pasitarime dalyvavęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigė, kad „kalbama apie praktinį lygmenį, kuriame yra daug ką nuveikti“. Būtent tokios abstrakčios užuominos palieka neatsakytų klausimų, ko vis dėlto tokiais pasitarimais siekiama.

Abejones sustiprina ir tai, kad Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio iniciatyva „užmegzti politinius kontaktus su Rusija“, kurią jis paskelbė šių metų pradžioje, nebuvo atsitiktinė, nes ją net ir po griežto įvertinimo jis ir toliau viešai gynė. Ir nors Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis, dar prieš vakarykštį pasitarimą, komentuodamas jo turinį, pateikė susitikimą kaip rutininį, skirtą plačiau supažindinti premjerą su dabartine santykių su rytų kaimynais situacija, tai neįtikina. Tokio pobūdžio susitikimai nevyksta tik dėl šviečiamųjų tikslų.

Užsienio politika pasižymi ypatingu subtilumu ir paprastai nėra konstruojama bei vykdoma spontaniškais pareiškimais ar veiksmais. Todėl kai premjeras S. Skvernelis šių metų sausį nuskambėjo savo teiginiais, neva su Rusija neturime „jokių kontaktų“, gyvename saviizoliacijoje ir tuo esame unikalūs, tai galimai buvo tikslingų judesių užsienio politikoje pradžia, o ne vienadienis šioje srityje patirties neturinčio vieno iš valstybės vadovų nusikalbėjimas. Kadangi vėliau jis ne tik viešai gynė išsakytas mintis, bet ir neformaliais kanalais ėmė spausti įvairias institucijas, kad tokiam santykių „atšildymo“ scenarijui nebūtų priešinamasi.

Ką visa tai gali reikšti? Paprasčiausias paaiškinimas – Saulius Skvernelis ruošiasi prezidento rinkimams ir, siekdamas būti patraukliu elektoratui, pasisakančiam už pragmatinę, o ne vertybinę politiką Rusijos atžvilgiu, imasi iniciatyvos santykių perkrovimui. Tačiau mūsų stebimi ženklai rodo, kad vien toks paaiškinimas galimai per daug supaprastina vaizdą. Kadangi už šios situacijos gali slypėti ir daug platesnis žaidimas, kuriuo, sėkmingai pasinaudojusi, Rusija gali įgyvendinti vieną pagrindinių šiandien Lietuvos atžvilgiu jos keliamų tikslų – pakeisti ar bent jau sukompromituoti mūsų principingą ir griežtą, Rusijos sulaikymo strategija grįstą, užsienio politiką.

Be abejonės, pats premjeras galimo Lietuvos užsienio politikos krypties pokyčio atsižada, tačiau verta paklausti savęs, ar tikrai būtinas pats pokytis, ar šiandieninėje situacijoje, kai kiekvieną kartą, pavyzdžiui, ES sankcijų Rusijai pratęsimas ES Užsienio reikalų taryboje pakimba ant plauko dėl dalies valstybių noro „normalizuoti“ santykius, užtenka ir tiesiog abejonės dėl Lietuvos pozicijos nuoseklumo sukūrimo. Prisiminkime ES sankcijų Baltarusijai atšaukimą, Lietuva ir Lenkija sutartinai pratylėjo, neprieštaravo, o kiti tam džiaugsmingai pritarė.

Po Rusijos karo Ukrainoje pradžios tarp Lietuvos partijų buvo nusistovėjęs konsensusas politikos Rusijos atžvilgiu klausimu. Tačiau artėjant 2019-iesiems darosi vis panašiau, kad Rusijos tema prezidento rinkimuose gali būti atrakinta. Jau dabar signalai iš Lietuvos primena kakofoniją: Prezidentė ar užsienio reikalų ministras kalba apie Rusijos nusikaltimus (ar tai būtų Sirija, ar S. Skripalio nunuodijimas), tuo tarpu premjeras – apie kontaktų būtinybę . Todėl tikėtinas scenarijus, kad kandidatai į prezidentus pasiūlys ir skirtingus Rusijos politikos vertinimus, o tokioje situacijoje itin patraukli ir eiliniams gyventojams labai suprantama tampa katino Leopoldo „gyvenkime draugiškai“ pozicija. Toks Lietuvos principinės pozicijos „išplovimas“, skirtingai rinkiminėse kampanijose skambantys Kremliaus atžvilgiu tonai ir pustoniai, pasiųstų itin dviprasmišką signalą mūsų partneriams ir ardytų ES vienybę. Galime neabejoti, bet kokiu mūsų politikos neapibrėžtumu Maskva gebės pasinaudoti.

Čia verta atkreipti dėmesį ir į jau kurį laiką sklandančią informaciją, jog viena iš atkurto politinio dialogo temų galėtų būti naftotiekio „Družba“ veikimo atnaujinimas. Nors nuo 2006 m., kai buvo nutrauktas jo naudojimas, Rusija akcentavo, jog tai ne politinis, o ūkinis sprendimas (dujotiekio gedimas, kurio remontas būtų ekonomiškai neefektyvus), vis dėlto taip nėra. Šiuo metu vamzdynas yra užpildytas inertinėmis dujomis ir bet kada galėtų būti vėl paleistas naudojimui, tačiau tam reikalinga Rusijos „gera valia“, kuri dingo po to, kai „Mažeikiu nafta“ atiteko ne tiems, t. y. ne Rusijos kapitalui. Nors šiandien ekonominės naudos iš „Družba“ praktiškai nėra, nes naftos žaliavos tiekimas tiek dabartiniu būdu – tanklaiviais per Būtingę, – tiek ir vamzdynu kainuotų praktiškai tiek pat, potenciali galimybė atkurti vamzdyno naudojimą būtų stiprus ėjimas rinkėjų simpatijoms užtikrinti. Ir čia daliai rinkėjų užtektų tik intencijos, „konsultacijų“ su Kremliaus atstovais, o ne konkrečių sprendimų.

Taip pat kalbama ir apie augančius Baltijos jūros regiono valstybių interesus žvalgyti jūrą dėl galimų naftos telkinių. Čia susiję ir Rusijos, ir Lenkijos interesai, o Lietuva tampa platforma regioninio bendradarbiavimo, neva ekonomiškai naudingo visiems, derybų aikštele. Analogiškos rinkėjų simpatijos garantuotos, tuo tarpu signalas tarptautiniams partneriams, kad net ir dvi Rusijos atžvilgiu aršiausiai nusiteikusios valstybės vykdo pragmatinį bendradarbiavimą, perkelia žaidimą ir į tarptautinį lauką: Nord Stream 2, Astravo AE, ES sankcijos ir t. t.

Galiausiai, 2017 m. Lietuvos ir Rusijos prekybos mastų augimas tęsiasi ir 2018-aisiais, o čia „įsijungia“ ir vietos verslo žaidėjai, suinteresuoti pelningos rinkos išnaudojimu. O jeigu tie vietos verslininkai dar turi ir politinių aspiracijų? Tiek Kauno mero, tiek valstiečių-žaliųjų partijos pirmininko pastangomis S. Skvernelis tapo tuo, kuo tapo, o jo politinės projekcijos ties Gedimino pr. 11 nesibaigia. Kas galėtų paneigti, jog politinio kontakto atkūrimas ar net tik jo regimybė neturėtų atnešti naudos ir šiems verslininkams?

Prieš šį pirmadienį prasidėjusį JAV prezidento Donaldo Trumpo trijų dienų vizitą Prancūzijoje, jos vadovas Emanuelis Macronas paragino Vakarus nerodyti Rusijai silpnumo, kadangi Vladimiras Putinas, matydamas neprincipingą politiką, ją išnaudoja veiksmams, nukreiptiems prieš pačius Vakarus. Premjero S. Skvernelio siūloma santykių formulė nėra gudri ar išmintinga, o jos įgyvendinimas Kremliuje kaip tik bus suprastas kaip silpnumo momentas, kurį galima išnaudoti saviems tikslams Lietuvoje įgyvendinti.