Rudenį konservatoriai pateikė net trijų įstatymų pataisas, kuriose šeima yra apibrėžiama per santuoką. Tai - Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo (reglamentuojančio socialinių pašalpų ir komunalinių išlaidų kompensacijų skyrimą), Išmokų vaikams įstatymo (nustatančio vienkartinių ir periodinių išmokų vaikams, nėščioms moterims ir globėjams teikimo sąlygas) ir Socialinės paramos mokiniams įstatymo (reguliuojančio mokinių nemokamo maitinimo ir paramos mokinio reikmenims gavimą) projektai.
Dabar šiuose įstatymuose šeima yra sutuoktiniai ir bendrai gyvenantys asmenys bei jų vaikai, jei jų yra. Pataisose konservatoriai jau atskiria sutuoktinius, kurie ir tik kurie (bei jų vaikai) čia apibrėžiami kaip šeima, ir bendrai gyvenančius asmenis. Jei šie siūlymai bus priimti, tuomet būtų įtvirtinta diskriminacija, ką Lietuvos valstybė laiko šeima, o ko nelaiko.
Tiesioginės finansinės ar materialinės diskriminacijos šiuose įstatymų projektuose kaip ir nėra, nes tiek santuokinėms šeimoms, tiek nesantuokinėms šeimoms (t.y., bendrai gyvenantiems asmenims) yra taikomos tos pačios sąlygos valstybės socialinei paramai gauti.
Tačiau įteisinama tiesioginė moralinė diskriminacija; uždedama stigma, kad jei pora nėra susituokusi, ji nėra šeima. Kita vertus, jei žmogus buvo susituokęs, išsiskyrė ir gyvena su nepilnamečiais vaikais, jis ir tebelaikomas šeima.
O kai egzistuoja moralinė diskriminacija, finansinė ir materialinė diskriminacija yra čia pat. Kai tokia valstybės nuostata, formaliai parama gali būti skirstoma šeimoms ir „nešeimoms“ vienodai, bet de facto ji lengvai gali tapti daugiau santuokinių šeimų privilegija.
Ką jau kalbėti apie tai, kokias patyčias, priekabes ir įtampą darželyje, mokykloje ar gatvėje gali išgyventi vaikai, su kuriais daugiausia ir susiję visų trijų įstatymų pataisos.
Nors konservatoriai dievagojasi, kad jie yra vedami tradicinės krikščioniškos moralės normų, bet tai labiau primena sovietmetį. Tada santuokinė šeima taip pat buvo uoliai skatinama komunistų partijos. Nuo tada nesantuokinės šeimos iki šiol yra vadinamos nepagarbiai „sugyventiniais“, o motinų, vienų auginančių vaikus, šeimos turėjo kęsti visuomenės primestą nepilnavertiškumo kompleksą ir autsaiderio sindromą.
O gal konservatorių tikslas ir yra diskriminacija? Nes, jei paramos teikimo sąlygos vienodos, kam toks skirstymas?
Dar noriu priminti, kad šiuo metu galioja 2010 m. priimtas Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas, kuriame šeima yra apibrėžiama tik kaip santuoka. Bendrai gyvenantys asmenys čia neminimi, tik fiziniai asmenys. Vadinasi, nesantuokinės šeimos, kurių Lietuvoje vis daugėja, šio įstatymo pranašumais negali pasinaudoti kaip šeima; nebent jų nariai kaip atskiri fiziniai asmenys. Taigi, jau veikiančiame įstatyme tiesiogiai yra taikoma ne tik moralinė, bet ir materialinė diskriminacija.
Pritariu lyčių lygybės propaguotojai Margaritai Jankauskaitei, kad tokie konservatorių žingsniai, kai taip ciniškai ir tiesmukai yra ignoruojamas Konstitucinio Teismo sprendimas, yra teisinis nihilizmas. Tarp politikų jis kuria pavojingą precedentą nepaisyti teisinės valstybės principų, o piliečius ragina negerbti savo valstybės ir dar labiau nepasitikėti valdžia.
Be to, tokios neatsakingos teisinės konservatorių iniciatyvos yra JTO Vaikų teisių ir Moterų teisių konvencijų, kurios įpareigoja valstybes užtikrinti lygias galimybes, pažeidimai.
Taip pat sutinku su M. Jankauskaite, kad daugiausia nuo tokių pasiūlymų nukenčia Lietuvos vaikai, ir tai turės ilgalaikių neigiamų padarinių visuomenei ir ateities kartoms. Pasak jos, jei vaikai diskriminuojami ir negalės gauti socialinės paramos, skurde užaugę, jie pratęs skurdo ratą. Jie ne tik bus linkę labiau nusikalsti, bet ir taps sunkia socialine našta valstybei. Todėl konservatorių projektai yra akivaizdus socialinės nelygybės įtvirtinimo pavyzdys. O kur socialinė nelygybė, ten nėra vietos ir visos visuomenės gerovei.
Ironiškiausia, kad konservatoriai savo etikos komisijoje ką tik išteisino šviežią partijos narį Saulių Stomą, kuris per skandalą su žaliaake visai Lietuvai prisipažino, kad, nors su žmona jį sieja bažnytinė santuoka, juridiškai jis su ja yra išsiskyręs ir todėl laisvas.
Žmogiška? Suprantama? Pateisinama? Kodėl tada konservatoriai tokio paties standarto nepritaiko Lietuvos žmonėms, kurie nenori, negali ar neturi galimybių tuoktis ar nenori gyventi pagal TS-LKD partijos šabloną?