Teisėsaugos veikiantieji asmenys – tai teisėjai, prokurorai, advokatai.
Pirmosios dvi teisininkų kategorijos - tai valstybės tarnautojai, tuo metu advokatai - tai privatūs asmenys.
2009 metais Europos Tarybos Ministrų kabineto prašymu Europos teisėjų konsultacinė taryba ir Europos prokurorų konsultacinė taryba pasirašė Bordo deklaraciją „Teisėjai ir prokurorai demokratinėje visuomenėje“.
Pagal šią deklaraciją tarp teisėjų ir prokurorų turi egzistuoti savotiškas „tiltas“- tos pačios kvalifikacijos ir kompetencijos prokuroras gali užimti laisvas teisėjo pareigas, o teisėjas-prokuroro pareigas. Įsidėmėtina, kad apie advokatus deklaracijoje nekalbama, nes jie nėra valstybės pareigūnai, o tik privatūs asmenys.
Tuo tarpu Seimui pasiūlytame Advokatūros įstatymo projekte „tiltas“ numatomas jau tarp teisėjų, prokurorų ir... advokatų. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte sakoma: „asmenys turintys septynerių metų teisėjo, dešimties metų prokuroro stažą, jei nuo tarnybos (darbo) pabaigos nepraėjo penkeri metai, arba yra teisės krypties socialinių mokslų daktarai ar habilituoti daktarai, ar išlaikiusiems pretendento į teisėjus egzaminą, jei nuo šio egzamino išlaikymo nepraėjo treji metai, į advokatus pretenduotų be egzaminų. Teikiamais pakeitimais iš esmės praplečiamos galimybės į advokatūrą ateiti profesionaliems ilgametę patirtį turintiems teisininkams. Advokatūros sistema išvengtų uždarumo.“
Tokia „tilto“ rekonstrukcija prieštarauja Bordo deklaracijai, nes pagal ją advokatai nėra valstybės pareigūnai, o privatūs asmenys, todėl jiems „tiltas“ netaikytinas. Iš šios deklaracijos akivaizdu ir tai, kad prokurorams ir teisėjams turėtų būti taikomos ir vienodos socialinės garantijos t.y. galimybės užbaigti savo karjerą valstybės tarnyboje ir tapti privatininkais (advokatais).
Taigi pirmas esminis momentas tai „tilto“ tarp teisėjų ir prokurorų konstrukcija ir antras, - vienodos galimybės jiems tapti advokatais. Vadinamasis „tiltas“ – tai laisvas perėjimas iš vienos sistemos į kitą.
Kad šis „tiltas“ efektyviai veiktų, turėtų būti suvienodinta teisėjų ir prokurorų darbo apmokėjimo sistema ir taikomi beveik vienodi darbo užmokesčio koeficientai, kurie galėtų būti didesni iki kokių 15 procentų teisėjų naudai. Šiuo metu judėjimas vyksta tik į vieną pusę, - prokurorai išlaiko egzaminus ir tampa teisėjais, o teisėjai netampa prokurorais, nors prokuratūros įstatymas jiems suteikia tokią galimybę. Manau, kad atlyginimų skirtumo klausimas šioje vietoje turi esminę reikšmę.
Kitas svarbus momentas, kokio lygio teisėju galėtų tapti visų lygių prokurorai ir kokio lygio prokurorais galėtų tapti visų lygių teisėjai. Siekiant nepažeisti karjeros siekiančių teisėjų ir prokurorų lūkesčių bei jau nusistovėjusios tvarkos teismų sistemoje, siūlytina, kad visų lygių prokurorai, įskaitant ir generalinį prokurorą bei jo pavaduotojus, - turėdami atitinkamą prokurorinio darbo stažą (pvz.: siūlomus 9 metus) galėtų pretenduoti į laisvas apylinkės teismo teisėjo pareigas. Tolesnė jų karjera teismų sistemoje priklausytų nuo galiojančios tvarkos ( pvz.: kvalifikacijos, darbo rezultatų, kolegų nuomonės ir vertinimo ir t.t.).
Pagal pariteto principą siūlytina, kad ir visų lygių teismų teisėjai galėtų tapti tik apylinkių prokurorais. Tolesnė prokuroru tapusio teisėjo karjera priklausytų nuo prokuratūros sistemoje galiojančios karjeros tvarkos.
Dabar kelios mintys apie prokurorų ir teisėjų galimybes tapti advokatais. Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų advokatūrai patikėtos funkcijos suponuoja aukštus kvalifikacijos, nepriklausomumo, objektyvumo ir etikos reikalavimus advokato pareigas užimantiems asmenims. Advokatas-viena iš teisminio proceso šalių. Kita šalis yra prokuroras, t.y. valstybinis kaltintojas. Logiška manyti, kad abiems proceso šalims keliami reikalavimai turi būti vienodi, kadangi priešingu būtų nepaisoma vieno iš pagrindinių teisminio proceso principų-rungtyniškumo.
Todėl, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, įstatymo keliamus reikalavimus atitinkančių prokurorų perėjimas į advokatūrą neturėtų būti ribojamas kokiais nors papildomais mechanizmais.
Tokie mechanizmai, įteisinti šiuo metu galiojančiame Advokatūros įstatyme ( galimybė prokurorui tapti advokatu tik išlaikius advokato kvalifikacinį egzaminą ) iš esmės tarnauja sveikos konkurencijos apribojimui ir sistemos uždarumo užtikrinimui. Šio Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo papildymo projekto rengimą paskatino esama situacija, siekis pakelti visuomenės pasitikėjimą teisėsaugos sistema, išvengti sistemos uždarumo ir izoliavimosi bei užtikrinti didesnes aukštos kvalifikacijos teisininkų profesionalų, dirbančių prokuratūros sistemoje, profesinės saviraiškos galimybes.
Be to, šiuo metu galiojantis Advokatūros įstatymas leidžia teisėjui, turinčiam ne mažesnį kaip septynerių metų teisėjo darbo stažą tapti advokatu nelaikant advokato kvalifikacinio egzamino. Prokurorams tokia galimybė nenumatyta. Toks reglamentavimas sukuria prielaidas susiformuoti uždaram teisėjų-advokatų ratui, ko pasekmė yra nepageidautinas vienos proceso šalies-gynybos-susivienijimas su galutinį sprendimą procese priimančia figūra-teisėju, tokiu būdu iškreipiant jau minėtą rungtyniškumo principą.
Atkreiptinas dėmesys, kad aukščiau minėtos Bordo deklaracijos 3 punktas skelbia, kad „<...> viena kitą papildančių, teisėjų ir prokurorų funkcijų vykdymas yra esminė sąžiningo, nešališko ir veiksmingo teisingumo administravimo sąlyga. 81 punkte nurodoma, kad teisėjų ir, ypač prokurorų, statuso nepriklausomumas laiduojamas lygiavertiškumo užtikrinimu, kai tos pačios kvalifikacijos ir kompetencijos prokuroras gali užimti laisvas teisėjo pareigas, o teisėjas – prokuroro pareigas (teisėjų ir prokurorų „tiltas“).
Taigi Bordo deklaracijoje įtvirtintas principas, kad teisėjas ir prokuroras yra lygiavertės pareigybės. Todėl ne tik teisėjams, bet ir prokurorams turi būti sudarytos galimybės patekti į advokatūros sistemą nelaikant kvalifikacinio advokato egzamino, o tik išdirbus tam tikrą laiko tarpą teisme ar prokuratūroje. Atsižvelgiant į tai, kad teisėjas yra aukščiausia teisminio proceso figūra, prokurorams, norintiems tapti advokatais, turėtų būti taikomas didesnis tarnybos prokuroru stažo reikalavimas, nei teisėjams-tarnybos teisėju.
Be aukščiau išdėstytų argumentų ši nuostata grindžiama ir tuo, jog priėmimo į prokuratūrą ir advokatūrą kvalifikacinių egzaminų programa yra analogiška, todėl dabar galiojanti tvarka suponuoja paradoksalią situaciją, kuomet prokurorui, siekiančiam dirbti advokatu, tenka laikyti tuos pačius kvalifikacinius egzaminus po kelis kartus.
Iš to, kas pasakyta turėtų būti kiekvienam aišku, jog teisėsaugos sistemoje neturi būti lygesnių ir lygiausiųjų kategorijų, o tik viena kategorija, kuri visus teisėsaugininkus daro lygiais tada, kai sprendžiamas jų karjeros klausimas