Arvydas Sekmokas. Sąjūdžio prieš Astravo AE raudonos linijos

Sąjūdis – tai gimstanti jėga, kuri priešinsis Astravo AE. Priešinantis Astravo monstrui visų pirma reikia įveikti Lietuvoje atsiradusį godumą, kad „Astravo AE yra blogai, bet ji jau pastatyta, o iš elektros galima uždirbti“. Mūsų tikslas aiškus – pasiekti, kad Astravo AE būtų uždaryta. Lygiai kaip buvo uždaryta ką tik pastatyta ir parengta paleisti atominė elektrinė prie Vienos, kaip buvo sustabdytas Švedijos atominės elektrinės projektas netoli Kopenhagos. Sąjūdis gyvuos ir veiks kol tas tikslas bus pasiektas.

Netiesa, kad Astravo AE beveik pastatyta, todėl reikia siekti, kad ji būtų saugi. Ji niekada nebus saugi, nes pastatyta tektoninių žemės plutos lūžių vietoje, statoma be reikiamos techninės priežiūros su nuolatinėmis pavojingomis avarijomis. Ji negali būti mums saugi, nes statoma ant sienos su Lietuva ir yra didžiulė tiesioginė grėsmė Vilniui ir beveik visai Lietuvai.

Branduolinė avarija gali atnešti nebūtį Lietuvos valstybei. Atsitiktinis ar tyčinis Astravo AE radionuklidų išmetimas gali užnuodyti Lietuvos atmosferą bei vandenis, ilgiems dešimtmečiams ar net šimtmečiams užkrėsti sausumą. Jeigu po dabar, kaip skelbia, baigiamo statyti pirmo Astravo AE bloko bus pastatyti dar trys – grėsmė bus ketveriopa.

Lietuva kaip ir Baltarusija yra Vienos konvencijos narė. Pagal šią konvenciją Baltarusijos civilinė atsakomybė už avariją Astravo AE yra apribota maždaug 360 milijonų eurų. Didesnės sumos už nuostolius patirtus dėl Astravo AE avarijos Lietuva negalėtų reikalauti. Tuo tarpu Černobylio avarijos nuostoliai siekė 700 milijardų, o Fukušimos apie 300 milijardų eurų. Be to, žalos ieškinys turėtų būti nagrinėjamas Baltarusijos teisme. Ar Lietuvai reikia dalyvauti tokioje konvencijoje?

Nutylima, kad Astravo AE pagaminta elektra gali būti dar pavojingesnis geopolitinis ginklas nei buvo nafta per 1990 metų blokadą, išardytas „Družbos“ naftotiekis į Mažeikius ar tiekiamų gamtinių dujų kaina, kai „Gazprom“ dalyvavo Lietuvos dujų privatizavime ir jas užvaldė.

Lietuva turi po vieną elektros liniją į Švediją ir Lenkiją, keturias į Latviją, vieną į Karaliaučių ir net keturias linijas į Baltarusiją. Dvi iš keturių baltarusiškų linijų per Pastovių skirstyklą ateina tiesiog iš Astravo AE.

Galiojantis Lietuvos įstatymas draudžia pirkti elektrą iš Baltarusijos, kai pradės veikti Astravo AE, bet nereikalauja, kad elektros linijos būtų išjungtos. Kažkam reikia, kad tomis linijomis į Lietuvą tekėtų elektra. Dar daugiau – už 30 milijonų eurų rekonstruojamos Ignalinos ir Utenos elektros pastotės užtikrins tiesioginius ir patikimus elektros srautus iš Astravo.

Pradėjusi veikti, Astravo AE užtvindys Lietuvos elektros sistemą. Netyčia ar sąmoningai nutraukus elektros srautus iš Astravo, Lietuva panirtų į tamsą. Nustotų veikę oro uostai, sustotų geležinkelių transportas, nutiltų telefonai, neveiktų degalinės, prekybos kompiuteriai ir kasos aparatai, mietuose stotų vandens ir šilumos tiekimas. Tokio užtemimo tiesioginė kaina Lietuvai galėtų siekti milijardą eurų. Elektros linijas tarp Baltarusijos ir Lietuvos valdo dispečerinė Maskvoje.

2010 metais Lietuvos AB „Litgrid“ pasirašė BRELL sutartį, kuri įteisino Lietuvos elektros sistemos teisinį ir technologinį pavaldumą Maskvai. Pasitraukimas iš šios sutarties yra Kovo 11-oji energetikoje. Tai esminis žingsnis į energetinę nepriklausomybę ir laisvę nuo Astravo AE.

Geopolitinis elektros ginklas šiandien yra Vladimiro Putino rankose. Jeigu, pradėjus veikti Astravo AE, neišjungsime elektros linijų į Baltarusiją anksčiau ar vėliau už Astravo AE pagamintą ir į Lietuvą atitekėjusią elektrą teks sumokėti aukštą ne tik finansinę, bet ir politinę kainą.

Ginantis nuo Astravo AE Lietuva turi:
- nedelsdama trauktis iš BRELL sutarties,
- denonsuoti Vienos konvenciją,
- o jei Astravo AE bus įjungta, nedelsiant išjungti elektros linijas į Baltarusiją.
Tai įrašyta Sąjūdžio įstatuose, tai yra mūsų raudonos linijos.