Patvirtindama savo geopolitinius ir komercinius tikslus, Rusija atvirai pradėjo spausti Lietuvą nemažinti elektros importo iš Baltarusijos apimčių. Kol kas ir Europos Komisijos pozicija palanki importui iš Astravo, vietoj to, kad gintų Europos Sąjungos piliečių interesus.
Vienintelis kelias importuoti elektrą iš Baltarusijos į Baltijos šalis yra Lietuvos elektros linijos su Baltarusija. Tai numato galiojantis trijų Baltijos šalių perdavimo operatorių susitarimas. Pradėjus veikti atominei elektrinei Astrave, dėl šio susitarimo ir dėl fizikos dėsnių elektros srautai iš Astravo tekės į Lietuvą, o per Lietuvą į Latviją.
Jeigu Lietuva leis savo elektros linijomis Astrave pagamintai elektrai tekėti į Latviją, tai ši tą elektrą galės pirkti. Visai nesvarbu, kad Lietuva tiesiogiai iš Baltarusijos elektros nepirks. Tą pačią Astravo elektrą Lietuva pirks Latvijoje. Keistai atrodo politiniai priekaištai Latvijai dėl prekybos elektra iš Astravo, jei Lietuva per savo tinklus praleidžia elektros srautus iš Astravo ir sukuria prielaidas tokiai prekybai?
Pasipriešinimas Astravo grėsmei tampa ginču dėl prekybos metodikos ir kaltinimais kitoms Baltijos šalims. Ar tai nėra naudinga Minskui ir Maskvai?
Ko siekia Europos Komisija?
Reikia pripažinti, kad Europos Komisijos vykdyta politika Baltarusijos atžvilgiu žlugo. Bandymas ieškoti dialogo su A. Lukašenka nieko nedavė. Vietoje dialogo pradėtos taikyti sankcijos. Lygiai taip pat žlugo tušti bandymai pagerinti atominės elektrinės Astrave branduolinę saugą.
Netinkama aikštelė atominei elektrinei, jau nekalbant apie kitų saugos ir stres testų reikalavimų nepaisymą, neleidžia net kalbėti apie branduolinę saugą. Net popierinius saugos pagerinimus, kuriuos kėlė Europos branduolinės saugos reguliatorius (ENSREG), Minskas ignoravo. Tokia taikstymosi politika skatina Baltarusiją tęsti antro bloko statybą, kurį baigti numatoma jau 2022 metais. Jei elektra iš Astravo bus eksportuojama į Europos Sąjungą, visų pirma Baltijos šalis, bus statomi ir trečias bei ketvirtas elektrinės blokai. Sinchronizacijos nebus.
Europos Komisija tęsia tą pačią politiką ir spaudžia ministrą Ž. Vaičiūną, kad Lietuva patvirtintų metodiką, kuri neribotų importo galimybių Latvijai ir prieštarautų Lietuvos apsisaugojimo nuo Astravo įstatymui. Jeigu Latvijos prekyba su Baltarusija ar Rusija bus apribota, yra leidžiama suprasti, kad finansavimas Baltijos šalių sinchronizacijai gali būti sustabdytas. Todėl ministras Ž. Vaičiūnas „šalių susitarimu“ atleido iš pareigų elektros perdavimo operatoriaus AB „Litgrid“ vadovą D. Virbicką, kuris nenorėjo teisinti įstatymo pažeidimo.
Lygiai taip pat bandoma spausti Valstybinės energijos reguliavimo tarybos (VERT) vadovę I. Žilienę patvirtinti įstatymui prieštaraujančią elektros prekybos metodiką. Nepaisant pavojaus dar iki kadencijos pabaigos būti atšauktai iš pareigų, I. Žilienė šią metodiką tvirtinti atsisakė.
Ž. Vaičiūnas nepajėgė Briuselio jam iškelto tikslo pasiekti. Tam, kad VERT pasipriešinimas būtų palaužtas, Europos Komisija metodikos tvirtinimą gali perduoti europiniam reguliatoriui – ACER. ACER rūpinasi, kad tinkamai veiktų bendroji Europos dujų ir elektros rinka. Ji Europos lygmeniu padeda nacionalinėms reguliavimo įstaigoms atlikti savo reguliavimo funkcijas ir, jei reikia, koordinuoja jų veiklą.
Vienintelis klausimas, ar tokia Komisijos politika yra vykdoma su naujosios Europos Komisijos prezidentės Uruslos von der Leyen žinia ir pritarimu.
Ar I. Šimonytės vyriausybė atlaikys spaudimą?
Lietuvos piliečiai šiuose Seimo rinkimuose gausiai parėmė partijas, pasisakančias už Astravo blokadą. Vykdant demokratiškai išreikštą rinkėjų valią, vienas iš septynių svarbiausių būsimos Vyriausybės politinių prioritetų yra „Absoliuti Astravo atominės elektrinės blokada ir sklandžios sinchronizacijos su kontinentine Europa užtikrinimas“.
Ar pavyks būsimiems ministrams pakeisti Europos Komisijos poziciją ir pasiekti, kad Europos Sąjunga pritartų elektros prekybos draudimui tarp Baltijos šalių ir Baltarusijos? Tai neatitinka Berlyno politikos, kuris siekia išlaikyti ekonominį bendradarbiavimą su rytais, o ypač su Rusija.
Iš kitos pusės, Maskva diplomatinėje praktikoje padarė neįprastą žingsnį – įteikė notą ministrui Ž. Vaičiūnui (notos paprastai teikiamos užsienio reikalų ministerijai), prieštaraudama net menkiausiam elektros prekybos ribojimui. Taip naujoji Vyriausybė gali atsidurti replėse tarp Briuselio (Berlyno) ir Maskvos.
Jei Briuselis gali gąsdinti finansų sinchronizavimui stabdymu, tai Maskva gali šantažuoti galimu elektros linijų išjungimu ir vadinamuoju užtemimu „blackout“. Norint atlaikyti spaudimą, bus būtina vieninga Vyriausybės, Seimo ir Prezidentūros pozicija su dideliu visuomenės palaikymu. Neskaidrus Ž. Vaičiūno palikimas, ginčas su latviais, tarpinstitucinės bei partinės kovos tokią poziciją apsunkina. Tolimesnė priešprieša būtų geriausia dovana Minskui ir Maskvai.