Oksana yra ir mama, ir menininkė, vadinasi – tikra kūrėja. Dirbti patį svarbiausią ir sunkiausią moters darbą – auginti vaikus – ne juokas. Finansinis šeimos aprūpinimas yra mano rūpestis, aš su juo susitvarkau.
Moterų patirtys skirtingos: vienos mamos vaidmenyje gali išbūti tol, kol vaikai užaugs, ir jos nė negalvoja siekti karjeros; kitos, vos praėjus keliems mėnesiams po gimdymo, išskuba į mokslus ar darbus.
Abu šie keliai turi savą teisiąją liniją.
Plečiantis moterų teisėms reikėtų oficialiai pripažinti ir įteisinti, kad vaikų gimdymas, tinkama priežiūra ir auklėjimas šeimoje yra būtinas ir reikalingas valstybei, vadinasi, jis prilyginamas realiam darbui, vertam vidutinio atlyginimo. Siūlyčiau taipogi moterims už kiekvieną dorai užaugintą vaiką po tris metus trumpinti pensinį amžių.
Taigi, kiek suprantu, mūsų, vyrų, misija – padaryti taip, kad šalia esanti moteris būtų laiminga, nuoširdžiai mylėti – leisti jai pasirinkti, kiek laiko ir jėgų ji gali skirti vaikų auginimui, kiek – kūrybai, karjerai.
Kilusio „feministinio“ triukšmo fone, kaip tik šiomis dienomis, balandžio 2–17 d., Oksana Juozaitienė yra surengusi parodą „Pavasaris“ Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6, Vilnius).
Mano prezidentinėje programoje vienas iš kertinių bokštų – šeima. Šeima yra svarbiausias tautos, o taip pat ekonominės, socialinės ir kultūrinės politikos centras. Mokesčių politika turi būti skaičiuojama ir taikoma vienam šeimos nariui, o ne dirbančiajam. Tiesioginių išmokų sistema už kiekvieną vaiką ir jų didinimas gausioms (trijų vaikų ir daugiau) yra būtina demografinės politikos dalis.
Motinystės ir tėvystės atostogos turi būti siejamos su oriomis socialinėmis išmokomis, kurios nemažintų pragyvenimo lygio. Kita vertus, turi būti parengtos, skatinamos ir taikomos lanksčios sistemos derinant nėštumą bei motinystės (tėvystės) atostogas su galimybe dirbti, jauninant gimdymo amžių.
Lietuva turi ir gali tapti šalimi, kurioje gyvenimu džiaugiasi ir savo vertę jaučia ir profesinių aukštumų siekianti, ir vaikus auginanti moteris.