Eilinis bandymas aktualizuoti Stambulo konvenciją, net kreipiantis išaiškinimo į Konstitucinį teismą, rodo nepagarbą tai pačiai Lietuvos Konstitucijai ir nuvertina daugiau nei per dešimtmetį atliktą didelį darbą teisėkūros srityje, taip pat atsakingų institucijų ir visuomenės realias pastangas įgalinant moteris ir apsaugant nuo visų smurto apraiškų.
Tokiais veiksmais savo rankomis menkiname savo valstybę, statydami ją šalia besivystančių šalių, kuriose egzistuoja „prievartinis ištekinimas“ ar „genitalijų žalojimas“. Stambulo konvencija pirmiausia ir buvo skirta tokioms visuomenėms, kuriose egzistuoja tokie papročiai bei religinės tradicijos, o moters socialinis vaidmuo dar įstrigęs feodaliniuose santykiuose.
Ar Lietuva gyvena tokiomis sąlygomis? Kai kurie mūsų politikai, panašu, tikrai taip. Juk Lietuvai daugelis Stambulo konvencijos teiginių bei tikslų nebuvo aktualūs ir 2011 m.
LR Konstitucijoje ir įstatymuose seniausiai yra įtvirtintas moterų bei vyrų lygybės principas. Smurtas prieš bet kurios lyties asmenis ir taip įstatymais draudžiamas, o papildomai lyčių lygybės aspektas yra įtvirtintas Jungtinių Tautų konvencijoje dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, kurią Lietuva ratifikavo dar 1994 m. Lygių galimybių įstatymą priėmėme dar 2003 m. Pati Lietuva – moderni šalis ir moderni visuomenė, kurioje smurtas prieš moterį ar vaiką visada buvo smerkiamas, o pasiskirstymas socialiniais vyro / moters vaidmenimis per pastaruosius kelis dešimtmečius visiškai sumenko. Tėvystė veža!
Panašu, kad kai kuriuos mūsų politikus labiau „veža“ daugiau trečiosioms pasaulio šalims skirta Stambulo konvencija. Nuolatinė šios temos eskalacija diskredituoja ir mūsų valstybę. Prieš dešimtmetį patobulinti įstatymai numato prevencines priemones nukentėjusiems bei konkrečias bausmes už bet kokį smurtą artimoje aplinkoje. Visuomeninių organizacijų ir žiniasklaidos įsitraukimas daro realų darbą saugant moteris nuo visų formų smurto artimoje aplinkoje. Aišku, tam dar reikia daug realaus, ilgo ir sunkaus darbo, reikia kokybiško švietimo ir auklėjimo šeimose, kad smurto ir priekabiavimo atvejų statistika gerokai sumažėtų. O šį darbą turime nudirbti visi, ir jokios Stambulo konvencijos, net penkis kartus ratifikuotos, to darbo nepadarys!
Konvencijos „šaukliai“ nutyli ir šio dokumento trūkumus. Konvencija numato papildomas galias valdžiai ir politikams, kurie galės vykdyti smulkmenišką viešojo ir privataus gyvenimo sekimą bei kontrolę. Gal tai pateisinama besivystančiose šalyse, kur religinė tradicija stipresnė nei įstatymas. Bet mes ne Afganistanas, o Lietuva, ir esame Europoje. Ar mums tokie pakeitimai priimtini? Ypač liberalams?
O kur dar ginčai dėl „socialinės lyties“ termino vertimo ir pačios jo sampratos, dėl kurios nuogąstauja dalis visuomenės? Ir nuogąstauja ne be pagrindo: naujausias pavyzdys – ką tik pasirodžiusi skandalingoji „Gyvenimo įgūdžių programa“, kurioje toliau faktiškai „stumiamos“ „socialinės“ ir „neutralios lyties“ sąvokos. Net švietimo ministras jau yra „ne specialistas“, nes viešai negali atsakyti į klausimą, kokios yra lytys…
Tad nemenkinkime Lietuvos ir jos pasiekimų. Kodėl nesigiriame pasauliui, kad vienu metu visus aukščiausius politinius postus – Prezidento, Seimo Pirmininko ir krašto apsaugos ministro – užėmė moterys? Šalies vadovai galėtų pasidaryti Lietuvos pasiekimų BE STAMBULO konvencijos prezentaciją ir apvažiuoti besivystančias šalis, kurių visuomenėms ir ypač moterims išties tai yra aktualu. Lietuvos geroji praktika geresniam pasauliui.