Tačiau ar tokių Vyriausybės argumentų ir tuo labiau ataskaitos sulaukėme? Tikrai ne. Vyriausybė apsiribojo paaiškinimu, kad siekia „sąžiningesnio“ mokesčių balanso tarp dirbančiųjų pagal darbo sutartis ir dirbančių individualiai. Skamba nerimtai, ypač iš dešiniųjų – konservatorių ir liberalų – Vyriausybės. Suprasčiau, kad reikalautų profsąjungos ar darbdavių organizacijos, tačiau to nėra.
Ir iš kur konservatoriai turi tą keistą komunistinį norą suvaryti visus į vieną „gardą“ ir sulyginti mokamus mokesčius, nors tai visiškai skirtingi veiklos modeliai? Pagal darbo sutartis dirbantys darbuotojai turi kur kas daugiau teisinio saugumo ir garantijų, palyginti su savarankiškai dirbančiais. To, ką gauna dirbantis pagal darbo sutartį – garantuotos darbo vietos ir tinkamų darbui sąlygų, įstatymuose užtikrinto darbo laiko bei teisės į poilsį, – neturi savarankiškai dirbantis žmogus, kuris pats prisiima atsakomybę už savo gyvenimą ir savo darbą. Jis pats sau sukuria darbo vietą ir ją išlaiko. Moka įstatymu nustatytus mokesčius, kiekvieną dieną rizikuoja ir kovoja dėl klientų, nes niekas už jį to nepadarys. Nėra darbdavio, nėra darbo sutarties, nėra sukurtos darbo vietos, nėra darbdavio suteikiamų darbo instrumentų, nėra teisės į atostogas, nėra galimybės pasiimti „biuletenį“, kai susergi. Ir daug daug skirtumų galima paminėti, kurie aiškiai parodo, kad dirbantieji pagal darbo sutartis ir pagal individualią veiklą negali būti apmokestinami vienodai. Tai tas pats, kas lyginti obuolį ir kriaušę, siekiant, kad pastaroji valdžios reikalavimu taptų apvali. Ir obuolys, ir kriaušė nusipelno teisės egzistuoti.
Ir tikrai nenusipeno „gyvulių ūkio“ etiketės, kaip skambiai sau leidžia valdžios atstovai juos vadinti. Kaip ir skambiai deklaruoja „reformos“ tikslą – mažinti piktnaudžiavimą. O valstybinio masto blogio ašimi kaip pavyzdys pateikiami advokatai ir notarai. Niekas neginčija, kad yra advokatų kontorų, gaunančių milijonus (iš tos pačios valdžios užsakymų!). Tačiau ne visi advokatai sėdi prabangiose valstybinius užsakymus gaunančiose kontorose. Gal nuo jų ir pradėkime tvarkyti „gyvulių ūkį“? Ar Vyriausybė pateikė skaičius tų, kurie dirba mažuose miesteliuose? Kad ir kaip ten būtų, jeigu yra, kas piktnaudžiauja savarankiškai dirbančiojo statusu, kad išvengtų didesnių mokesčių, tai Finansų ministerija turi tai aiškiai įvardyti ir jų atžvilgiu imtis atitinkamų mokestinių įstatymų tikslinimo, o ne taikyti „gyvulių ūkio“ principą visiems.
Po kritikos lavinos Vyriausybė bando situaciją taisyti, tad kaip kompromisui tikrai galima pritarti, kad asmenims, dirbantiems pagal individualią veiklą, mokesčiai nesikeistų, t. y. nedidėtų, jei per mėnesį gaunama suma neviršija 3000 eurų į rankas. Tik siūlau, kad ši suma kasmet didėtų priklausomai nuo infliacijos bei statistinio vidutinio atlyginimo pokyčių, kuriuos skelbia Lietuvos statistikos departamentas. Išlaidų atskaitymo suma turi išlikti ta pati – 30 proc.
Sveikintinas Vyriausybės pasiūlymas dėl investicinės sąskaitos ir tai, kad investicinė sąskaita būtų be apribojimų, nors tai liečia ir nedidelę visuomenės dalį.
Kur kas didesnę dalį, tiksliau, visą Lietuvą, palies nekilnojamojo turto (NT) mokestis. Šis mokestis – tai ne tik ekonominė, bet ir moralinė sąvoka. Todėl įstatyme privalo išlikti nuostata, kad gyvenamasis turtas, kurį asmuo deklaruoja kaip savo pastovią gyvenamąją vietą, – yra neapmokestinamas. Finansų ministrės raminimas, esą mokestis bus nedidelis, visiškai nepriimtinas, nes puikiai žinome, kad, kai tik atsiras galimybė, tai jau įteisintą NT mokestį valdžia bet kada galės padidinti. Priminsiu, premjeras Andrius Kubilius 2008 m. žadėjo, kad pridėtinės vertės mokesčio (PVM) padidinimas nuo 18 proc. iki 21 proc. bus laikinas, iki tol, kol baigsis krizė. Už lango 2023 m., o konservatorių lyderiaujama Vyriausybė tokių pažadų net neprisimena.
Grįžkime prie darbo santykių formų įvairovės, kuri būtina kūrybiškai, laisvai ir konkurencingai ekonomikai. Akivaizdu, kad šio Ministrų kabineto deklaruojamas požiūris prieštarauja pasaulinėms tendencijoms, kurios aiškiai rodo, kad savarankiškai dirbančių žmonių visose išsivysčiusiose šalyse daugėja ir ateityje daugės: šalia samdomo darbo stipriai plečiasi savarankiškai dirbančiųjų gretos. Tad šiuo atveju konservatorių ir liberalų Vyriausybei tenka priminti GIG ekonomikos terminą. Tai yra laisvos rinkos sistema, kurioje nepriklausomi (savarankiški) darbuotojai dirba pagal trumpalaikes sutartis. Ji apima daug grupių, pavyzdžiui, „freelancerius“, konsultantus, nepriklausomus rangovus, aukštos kvalifikacijos profesionalus ir laikinai dirbančius asmenis. Geriausi pavyzdžiai – pavėžėjimo programėlių („Uber“, „Bolt“ ir t. t.) vairuotojai, internetinės prekybos atstovai, programuotojai ar informacinių technologijų (IT) specialistai, paslaugų ir grožio sferos darbuotojai, taip pat ir menininkai, kurie visada buvo tokie. Ar galerijos turi įdarbinti dailininkus, kad savo šedevrus kurtų nuo 8 ryto iki 17 valandos vakaro?
Turime suprasti, kad technologijos keičia darbo santykius, ir dabar XXI amžiaus darbdavys daugeliu atveju bus tiesiog „išmanioji programėlė“. Tokių pavyzdžių jau apstu ir Lietuvoje. Pasaulyje sparčiai daugėja tokių laisvai samdomų darbuotojų ir tai nauja darbo galimybė, kuri skiriasi nuo darbo pagal darbo sutartis. Šiuo metu JAV laisvai samdomais darbuotojais dirba 57,3 milijono žmonių ir prognozuojama, kad iki 2030 metų jų bus daugiau nei 100 milijonų.
Todėl, ministrai, kurie visą gyvenimą dirbote „freelanceriais“ valstybės tarnautojų ar politinio pasitikėjimo „startuoliuose“, atsiprašykite ir viešai paskelbkite, kad Lietuvos Respublika sveikina ir palaiko darbo santykių įvairovę bei gerbia jos skirtumus. Turime tris, kuriuos skirtingai reguliuoja įstatymai: valstybės tarnyba ir statutiniai pareigūnai, samdomi darbuotojai pagal darbo sutartis ir individuali veikla. Ir pagarba visiems. Pagarba ne žodžiais, o supratimu, kad jų apmokestinimas neišvengiamai negali būti toks pats.