Mano šeimos medis labai margas. Mano močiutė iš mamos pusės Pranciška, senelis Antanas, mama Danutė vadino mane Artūrėliu. Tėvas Sergėj, senelis Vasilij, močiutė Antonina vadino mane Artur. Mano protėviai kilę iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Vengrijos, Čekijos, Rusijos. Labai didžiuojuosi tokia plačia savo giminės biografija ir daugianacionaline savo prigimtimi.
Mano tėvas gimė Novosibirske. Jo senelis atsikraustė ten, kai buvo ištremtas ir priverstas palikti Poltavą (Ukraina). Gali būti, kad toks įvairiatautis protėvių kodas suformavo ir mano būdą. Esu atviras pasauliui ir kitokius žmones gerbiantis asmuo.
Esu pasaulio gyventojas. Kartu laikau labai didele dovana tai, kad gyvenu Lietuvoje ir mano tautybė yra lietuvis.
Kas man kaip lietuviui rūpi?
Prezidento rinkimų debatuose girdėjosi gana aštrių pasisakymų apie Lietuvoje gyvenančius rusakalbius ir kitų tautybių žmones. Kai kurie kandidatai bei politologai skubėjo juos „nurašyti“, kaltino nelojalumu valstybei. Išvadino juos „vatnikais“, „penktąja kolona“ ir panašiai. Tai verčia sunerimti ir reaguoti. Pirmiausia turėta omenyje rinkėjus, balsavusius už Eduardą Vaitkų – tokių buvo apie 104 tūkst. Lietuvos piliečių. Reikia elgtis atsakingai ir negalima priekaištauti dėl tų žmonių pasirinkimo, juolab juos visus sodinti į vieną vežimą ir kaltinti.
Kita vertus, daugiau kaip 100 tūkst. Lietuvos gyventojų yra daug. Vis dėlto, prieš 20 metų tokių žmonių galėjo būti tris kartus daugiau, prieš 10 metų – du kartus daugiau. Lietuvoje gyvena per 300 tūkst. žmonių, kurie save tapatina su tautinėmis mažumomis. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuva sparčiai kūrėsi ir augo, todėl žmonių čia atvažiavo iš įvairių šalių, ir ne tik iš Rusijos.
Nedovanotina klaida yra šiuos žmones smerkti, niekinti, varžyti dirbtiniais draudimais ir atstumti. Toks nusiteikimas veda į dar didesnį akligatvį. Neapgalvoti, skubūs valdžios sprendimai, atsakingų asmenų karinga retorika provokuoja tautines mažumas ir didina žmonių bei valdžios tarpusavio nepasitikėjimą. Isterija ir radikalizmas veikia kaip „mielės“ Rusijos režimo propagandai. Negalime sau to leisti. Nes įtaigus Kremliaus naratyvas labai greitai dalį žmonių gali patraukti savo pusėn.
Ką reikia daryti, kaip elgtis?
Pirmiausia reikalinga kantrybė, išmintis ir ramus bei nuoseklus darbas su tautinių mažumų grupėmis. Reikia ne primesti taisykles, įstatymus ar administracinius sprendimus, o palaikyti nuolatinį dialogą su Lietuvoje gyvenančiais kitakalbiais. Kalbėtis, išgirsti ir įsigilinti į jų problemas.
Tinkamas pavyzdys – tautinių mažumų švietimo klausimai. Laikui bėgant Lietuvoje mažėja ne lietuvių kalba veikiančių mokyklų. Tai yra natūralus, gyvenimo sąlygų nulemtas procesas. Vis daugiau kitataučių šeimų supranta, kad jų vaikams yra verta baigti lietuviškas mokyklas, nes jos dažnai suteikia jaunam žmogui daugiau galimybių pasirinkti sėkmingą gyvenimo pradžią. Todėl vaikui galvojant apie ateitį kur kas patogiau įgyti vidurinį išsilavinimą lietuvių kalba dėstomoje mokykloje.
Ypač svarbu, kad tokie elgsenos pokyčiai nebūtų dirbtinai forsuojami. Jeigu staiga būtų nuspręsta masiškai uždaryti rusų ar lenkų mokyklas ar klases ir nuo pirmos klasės vaikus suvaryti mokytis lietuvių mokykloje, jiems būtų labai sunku. Tai sukeltų didelį tėvų nepasitenkinimą ir pasipiktinimą. Juolab, kad dirbantys tėvai savo ikimokyklinio amžiaus vaikus yra priversti palikti seneliams ar atvykusiems giminaičiams prižiūrėti, o jie dažniausiai nemoka lietuviškai, vadinasi, prieš prasidedant mokslams vaikai neturi pakankamai lietuvių kalbos įgūdžių. Namų aplinkoje jie įpratę kalbėti kita kalba.
Perėjimas į lietuvių klases galėtų vykti aukštesnėse klasėse, tuomet moksleiviams valstybinė lietuvių kalba būtų pagrindinė komunikacinė priemonė naujoms žinioms įgyti. Politikams ir valstybės tarnautojams svarbu suvokti, kad kalbinė transformacija yra lėtas procesas, todėl jokie radikalūs sprendimai nepriimtini. Tai turi būti ramus, užtikrintas, aiškus procesas palaikant nuolatinį dialogą su tautinių mažumų žmonėmis, pedagogų bendruomene.
Tautinių mažumų politika negali būti iš viršaus primesta valdžios „užgaida“. Tolerantiškas švietimas ir sėkminga integracija įmanoma tik tada, kai užtikrintos tautinių mažumų teisės, atliepta į jų poreikius. Kai bus suvokta, kad leisti savo vaikus į lietuvių mokyklas yra patogu ir naudinga, nes tai suteikia didesnes galimybes jaunam žmogui užsitikrinti kokybiškesnį gyvenimą ateityje. Juk nė viena mama ar tėvas nelinkės savo vaikui blogo.