Prisiminkime, kaip valdantieji, garsiai rėkdami, kad yra patys „drąsiausi“ ir „patys pačiausi“ gėdino Europos Sąjungą dėl Aliaksandro Lukašenkos režimui netaikomų sankcijų, o tada paaiškėjo, kad Ingridos Šimonytės Vyriausybė su konservatorių partijos lyderiu ir užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu priešakyje yra pagrindiniai A. Lukašenkos režimo rėmėjai – mat jo trąšos riedėjo Lietuvos geležinkeliais kaip riedėjusios. Drąsios burnos nutilo. O Europa – kukli, atsiprašymo iš mūsų „drąsiausių“ rėksnių taip ir nepaprašė.
Ką gi, šūkaujam toliau. Sankcijos putiniškai Rusijai dėl karo Ukrainoje. Rėkėme garsiausiai, o tranzitas į Karaliaučių kaip ėjo, taip eina. Net ir atmetę šią valdančiųjų Gabrieliaus rėksnių neišspręstą reikalo dalį, turime kitą su Rusijos sankcijomis susijusią problemą. Po dvejų kruvino Rusijos prieš Ukrainą karo metų Lietuva per aplinkines valstybes yra pagrindinė agresorės eksporto šalis – 250 mln. eurų per mėnesį!!! „Drąsuoliai“ Vyriausybėje ir Seime tyli. Deja, tyli ir už užsienio politiką atsakingas Prezidentas Gitanas Nausėda.
O juk per visą Lietuvos Nepriklausomybės istoriją tokios situacijos nėra buvę – Lietuvos valstybė visada turėjo stabilią ir koordinuotą užsienio politiką, kuri, nepaisant jokių partinių peripetijų ar nesutarimų tarp Vyriausybės ir Prezidentūros, garantavo mūsų užsienio politikos tęstinumą. Tačiau dabartinio Prezidento bejėgystė ir įžūliai destruktyvi Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos deleguoto užsienio reikalų ministro G. Landsbergio veikla sukėlė tokį chaosą ir padarė tokią žalą, kad viskam atitaisyti reikės ne vienos Vyriausybės darbų.
Bene didžiausią „dovanėlę“ ateinančios kartos Lietuvos užsienio politikams konservatorių partijos pirmininkas paliks santykiuose su Kinija. Prieš kelerius metus, deklaruodamas vertybinę politiką, G. Landsbergis vienasmeniškai de facto atidarė Taivano ambasadą Vilniuje. Kinija tai įvertino kaip Lietuvos pasirašyto susitarimo dėl vienos Kinijos politikos pažeidimą ir pradėjo neoficialią, bet skausmingą politinę ir ekonominę Lietuvos blokadą.
„Drąsusis“ užsienio reikalų ministras Kinijos taip išsigando, kad į Lietuvą atvykus Taivano užsienio reikalų ministrui Josephui Wu, atsisakė su juo susitikti. Pabijojo paspausti ranką žmogui, atstovaujančiam tas pačias demokratines vertybes. Pasirodo, Gabrieliaus baimės akys tokios didelės, kad staiga tampa nebesvarbios jokios vertybės. Matyt, po tokio mūsų užsienio reikalų ministro akibrokšto tikėtis Taivano verslo investicijų (kurias kaip didžiausią „vertybinį“ privalumą pabrėžia mūsų Vyriausybė!) tikrai nereikėtų. Čia dar pridurkim vieną iškalbingą I. Šimonytės Ministrų kabineto „pasiekimą“, kurį neseniai paskelbė Pasaulio bankas: tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvą 2020 metais siekė 7,9 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), 2022 metais nukrito iki 1 proc.
Ką gi, o Taivano atveju dar kartą pasauliui pademonstravome, kad Lietuvos užsienio politiką pasauliui reprezentuoja profanai, neturintys jokios strateginės vizijos, galintys bet kada atsukti nugarą net savo artimiausiems partneriams.
Dabar daug kas spėlioja, kas gi privertė ministrą taip radikaliai pakeisti savo poziciją Taivano atžvilgiu? Nors viešojoje erdvėje sklando įvairios santykių su Kinija atkūrimo vizijos, panašu, kad viskas kur kas paprasčiau – G. Landsbergio demaršas prieš Kiniją gerokai kenkia jo norui tapti visas Europos Sąjungos valstybes atstovaujančiu komisaru. Dėl asmeninės karjeros galima ir savas „vertybes“, ir valstybės interesus atidėti į šalį.
Tiesą pasakius, Taivano užsienio reikalų ministras J. Wu per savo vizitą Lietuvoje turėjo pasijausti kaip patekęs į desperacijos ištiktą šalį – kur tik nėjo, su kuo tik nesusitiko, visur sklandė tik vienas klausimas: kur Taivano investicijos už mūsų „vertybinę“ politiką? Vargu, ar valdantieji galėjo sugalvoti ką nors blogesnio, nei prašyti atlygio, vis primindami Taivanui, kad už tas „vertybes“ jis mums vieną kitą milijardą investicijų skolingas.
Įdomu, kaip šiandien vertintume neįtikėtinos vertybinės drąsos turėjusią Islandiją, kuri pirmoji drįso mesti Sovietų Sąjungai pirštinę ir pripažino Lietuvos Nepriklausomybę, jeigu ji mainais būtų paprašiusi kokio Lietuvos žemės gabalo? Drąsūs žmonės ir be garsaus rėkimo.
Ką gi, šioje pasiklydusioje Lietuvos užsienio politikoje kyla vienas klausimas: kiek dar tylės Prezidentas? Ar jam užtenka tik pašmaikštauti apie savo patarėjos gebėjimus užimti užsienio reikalų ministro kėdę, o gavus nuo Gabrieliaus žodinį antausį, garsiai susirūpinti Lietuvos kelių būkle ir nuo kratymo nukentėjusia savo... (čia, gerbiami skaitytojai, Prezidento žodžio nekartosiu, palikime tai jo viešojo kalbėjimo leksikonui)?
Jau ne vienus metus užsienio reikalų ministro G. Landsbergio veiksmai kompromituoja ne tik Lietuvos užsienio politiką (pirmą kartą per mūsų šalies istoriją užsienio reikalų ministras oficialiai atsisako susitikti su į Lietuvą atvykusiu užsienio reikalų ministru). Kompromituojama ir pati Lietuvos politinė sistema: LR Konstitucija numato, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Tenka apgailestauti, kad šioje – tiek Prezidento, tiek Vyriausybės – kadencijoje šio LR Konstitucijos principo nesilaikoma.
Atsakomybė už susidariusią situaciją tenka ir LR Prezidentui Gitanui Nausėdai, paskyrusiam G. Landsbergį į užsienio reikalų ministro pareigas. Pats metas pareikalauti jo atsistatydinimo.