Vaizdas nėra malonus, kai buvęs Lietuvos premjeras, aukštus postus ne kartą užėmęs Gediminas Kirkilas, praradęs elementarią sąsają su politine kultūra, kurioje padorumas ir solidumas yra tos kultūros pradžia ir pabaiga, ciniškai kalba apie moralią politiką ir politinę moralę. Kur ta politinė moralė, kai LSDDP pirmininko pavaduotojai šeštadienį suvažiavime buvo patvirtinti be jų prisistatymo, be atskiro balsavimo, bet sutikti plojimais? Kur padorumas ir solidumas, kai į partijos pirmininko pavaduotojo bei į Teisingumo ministro postus buvo išrinktas premjero S. Skvernelio patarėjas Elvinas Jankevičius, nors tas nedavė jokio sutikimo ir griežtai atsiriboja nuo LSDDP ar bet kurios kitos partijos? E. Jankevičius net nedalyvavo partijos steigiamajame suvažiavime.
Tad kuo šis darinys skiriasi nuo Vokietijos dešiniųjų AfD populizmo? Melo juk trumpos kojos: „Šiandien šios šventės galėjo ir nebūti, jeigu ne jūsų energija ir iniciatyva; jeigu būtume paklusę naujų ir senų nenusisekusių lyderių nurodymams ir sugriovę kairiojo centro valdančiąją koaliciją; jeigu būtume pasidavę pralaimėjimo nuotaikoms, praradę ryžtą ir taip pritarę konservatorių žūt būt atėjimo į valdžią prieš Lietuvos žmonių valią, planui.“ Taigi, visas šis demagoginis pasažas yra spjūvis į veidą save gerbiantiems, išsilavinusiems šiuolaikiniams rinkėjams. Pirma, Lietuvoje nėra ir niekada nebuvo kairiosios centro koalicijos. Ji neįmanoma pagal apibrėžimą, nes nei LVŽS, nei LSDDP veikėjai niekada nebuvo ir nėra kairieji. Visų antra, taip pat ir ponų, prisidengusių socialdemokratijos pavadinimu, dėka Lietuva neteko veik milijono gyventojų ir vis dar pagal pajamų nelygybę, socialinį neteisingumą, skurdą velkasi Europos Sąjungos uodegoje. Gal tikrai juos rinksiantys žmonės turi trumpą atmintį?
Sprendžiant iš šių žmonių sambūrio biografijų (ne vienas jų susimovęs), nevalingai peršasi klausimas, ar šis politinis projektas apskritai lojalus Lietuvai. Mat šiandieninė koalicija niekaip nesugeba sustabdyti emigracijos, o tai reiškia ne ką kitą, kaip visuomenės nepasitikėjimo pareiškimą šiai „centro kairiųjų“ koalicijai. Todėl kritikuojantiems LSDP kvietimą investuoti į gyventojų atsparumą agresijai gerinant jų gyvenimo kokybę nėra joks kremlinės politikos aidas. Nepasitikėjimas valstybe ir jos atstovais ir yra tai, ko siekia kremliniai valdytojai. Šiame kontekste mums ir vėl siūlo gelbėti šalį bet kokį pasitikėjimą praradę politiniai lavonai.
Net ir dabar buvę „socialdemokratų“ partijos veikėjai niekaip nepaveikia LVŽS vadovų ir jos frakcijos narių įžūlios tolerancijos galimai korupcijai R. Karbauskio valdomame „Agrokoncerne“. Niekaip nesustabdė „vaikų pinigų“ politinės aferos, skirtos imituoti kažkokį nesveikai suprantamą teisingumą, paverčiant save gerbiančius žmones nuolankiais loskos prašytojais. Kai sužinai, kad „centro kairieji“ ruošiasi priimti grobuoniškus viduramžių abortų įstatymus, nepaliekančius moteriai jokios realios galimybės rinktis daryti abortą ar ne, žinant, kad Lenkijoje kasmet apie 200 000 moterų važiuoja į užsienius darytis saugaus aborto, matant, kaip bažnyčia tampa politine jėga, pati nesugebanti susitvarkyti su savo kunigų morale, tai, ponai „centro kairieji“, kaip ten su tuo kairumu ir pasitikėjimu valstybe?
Kas yra ir bus šios buvusios komunistinės nomenklatūros rinkėjai? Atsakymas paprastas: buvusi komunistinė nomenklatūra regionuose arba naujoji nomenklatūra, pagimdyta tos senosios, neturinčios žalio supratimo apie šiuolaikinę demokratinę politinę kultūrą su jos vertybėmis, pareigomis ir atsakomybėmis. Taip, žargonas išmoktas, todėl demokratija tampa butaforija. „Geriausias“ pavyzdys – Druskininkų kunigaikštija, kuriai, regis, negalioja demokratiniai vadybos ir valdymo reikalavimai. Tas pat Širvintose su Pinskų kunigaikštija ir taip toliau. Tai, kas vyksta prieš mūsų akis, yra socialdemokratijos diskreditavimas Lietuvoje ir nepotistinių santykių užkonservavimas. Visi tie 25 procentai gyventojų, sutinkančių gauti algą vokeliuose, tai tas jų rinkėjų ešelonas, kuriems visiškai nesvarbu, ar jiems moka vietiniai verslininkai ar, neduok, Dieve, rusų verslas Lietuvos okupacijos sąlygomis.
Lietuvos visuomenės problema yra sovietinės okupacijos metais prisitaikėliškumo mentaliteto pasekmių nesuvokimas. Tai vėžys, kuris formuoja šiuolaikinės Lietuvos politinę kultūrą, kurioje prisitaikėliškumas atgimsta vis naujos gelbėtojų partijos ar judėjimo vardu. Kol klasikinėmis save vadinančios partijos vis nesugeba susigrąžinti savo ideologinių šaknų, tol bet kokia nauja partija galės netrukdomai spekuliuoti demokratijos sąvokomis pavertus jas atmintinai išmoktu žargonu. Taip ir toliau bus menkinamas žmonių pasitikėjimas demokratija. Tai iš šio fakto politinį biznį daro kraštutinės dešiniųjų partijos visoje Europoje, nes jiems stabilumas asocijuojasi ne su laisve kaip demokratijos garantuota vertybe, bet su autoritarizmu, militarizmu, nacionalizmu.
Ką gi, kaip toje pasakoje: „Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas“. Kitaip tariant – su iš egoistinių ir narcisistinių paskatų suburta LSDDP mes įžengėme į politinių lavonų erą. Ir mums už tai siūlo vadinti šią erą „švente, dovana Lietuvos šimtmečiui“. Su kuo ir… sveikinti liežuvis neapsiverčia.