Daug pompastiškų šnekų
Tradiciškai šiame renginyje daugiausia girdėsime ne kalbas apie realius sprendimus, o daug banalių frazių ir dar daugiau pažadų, kurie panašaus pobūdžio renginiuose vadinami ambicijomis. Bus išsakyta daug tokių frazių, kaip: „laikas susivienyti“, „visi turime keistis, kad sustabdytumėme klimato krizę“, „neatidėliodami turime imtis veiksmų“, „pasaulis nuėjo per toli“, „išsaugoti planetą ateities kartoms“, „žalias pasaulis – mūsų prioritetas“ ir t.t. Visa tai jau ne kartą girdėta ir jeigu nėra pagrįsta realiais darbais – tėra eiliniai, beprasmiai pliurpalai.
Iš pažadų tribūnų skambės siekiai didinti ambiciją, kad iki 2050 m. pasaulio temperatūra nepakiltų daugiau nei 1,5℃ lyginant su priešindustriniu laikotarpiu (dabartinė ambicija yra 2℃). Bus daug aimanų dėl to, kad nepavyksta kasmet surinkti 100 milijardų (dabar surenkama tik po 80 milijardų) dolerių paramos fondo, iš kurio yra bandoma finansuoti besivystančių šalių klimato kaitos stabdymo planus. Bus daug šnekos ir apie pačius atskirų valstybių klimato kaitos stabdymo planus, o ypač daug dėmesio bus skiriama didžiausioms, bet mažiausiai prisidedančioms šalims – Kinijai, Indijai, Rusijai, Brazilijai, Saudo Arabijai ir kitoms.
Visos šios ambicijos turi vieną esminę problemą – labai sunku sužinoti, ar pasiekėme ambiciją dar nepasiekus taško, po kurio ambicijos pakeisti (padidinti) jau bus nebeįmanoma. Taip pat beveik neįmanoma priversti tų, kurie ambiciją pasirašė, ją ir įgyvendinti. Pavyzdžiui, Paryžiaus susitarimą pasirašė 191 šalys, o susitarimo įgyvendinimui reikalingus nacionalinius klimato kaitos stabdymo planus yra priėmusios tik vos kiek daugiau nei pusė susitarimą pasirašiusių šalių. Pabrėžiu, kalba eina ne apie realius veiksmus, o tik apie planus... Taigi, kuo daugiau ir pompastiškiau bus kalbama apie vis naujas ambicijas – tuo mažiau laiko liks diskutuoti apie realius klimato politikos įrankius.
Dar daugiau pompastiškų skanduočių
Greta viso to sujudimo, kurį matysime prabangiose Glazgo konferencijų salėse, gatvėse šurmuliuos ir sava aktyvistų ekosistema. Tarp jų bus daug žaliųjų radikalų, kurie reikalus labai paprasto ir iš pažiūros lengvo sprendimo – užbaigti klimato kaitą čia ir dabar! Iškart! Vieną kartą ir visiems laikams! Nustoti valgyti mėsą, važinėti automobiliais, šildyti namus, kirsti medžius, kasti natūraliuosius resursus ir baigti visa kita, kas prisideda prie klimato kaitos!
Šis radikalusis žaliųjų judėjimas primena XIX a. luditus, kurie pramoninės revoliucijos aušroje siaubdavo vilnos verpimo fabrikus ir naikindavo jų įrengimus. Kaip tada, taip ir dabar radikalus požiūris kviečia mus grįžti į romantizuotą ikimodernią praeitį. Tiesa, toje romantiškoje ambicijoje nutylimi tokie svarbūs to meto atributai, kaip badas, maras ir karas. Nutylima ir tai, kad jei ne pramonės revoliucija, mes visi egzistuotumėme žymiai sunkesnėmis sąlygomis, nei gyvename šiandien. Akivaizdu, kad šis radikalusis maršas su realybe turi tiek pat bendro, kiek Rusijos pažadas daryti bent kažką dėl klimato kaitos stabdymo. 0.
Greta šių radikalių aktyvistų Glazgo gatvėse, manau, galėtumėte sutikti ir kito ekstremumo šalininkų. Tų, kurie neigia klimato kaitą ir įsivaizduoja visą šį procesą esant išgalvotu reiškiniu. Jie sako, kad išgalvotosios klimato kaitos tikslas yra kontroliuoti mases, o Glazgo konferencija tėra kasmetinis pasaulinio pedofilų klano, kuris ir valdo pasaulį, suvažiavimas. Kodėl jie taip mano? Nes jiems taip kažkada anoniminiuose interneto forumuose apreiškęs naujasis šventasis Qanon'as. Vėlgi, su realybe, kaip ir dažnai nutinka, ši radikalizmo atmaina taip pat turi mažai bendro.
Trumpai tariant, COP26 veiksmo yra ir bus daug. Problema tik ta, kad visame tame veiksme labai stinga sveiko proto, realybės ir realių veiksmų, kurie padėtų išvengti klimato katastrofos.
Realūs sprendimai
Gana postringauti. Pakalbėkime apie realius sprendimus, kurių labai reikia mūsų planetai. Realūs sprendimai nėra dar vienas eilinis susitarimas dėl klimato kaitos mažinimo, švelninimo ar didesnių ambicijų užsibrėžimo. Aš nekvestionuoju, kad ambicijų ir 1,5℃ tikslo reikia. Tačiau šalia tikslo būtina iškart dėti protokolus, kurie leistų matyti mokslu pagrįstas priemones ir sprendimus.
Visiems susitarimams reikalinga paprasta logika, kad jeigu užsibrėžiame ambiciją X, tai į ją veda priemonės X1 (leis pasiekti Y% X tikslo), X2 (leis pasiekti Q% X tikslo), X3 ir t.t. Visoms priemonėms numatomas finansavimas, paskiriami įgyvendintojai ir nubrėžiami aiškūs bei pamatuoji žingsniai, kuriuos visi turime padaryti. Visos priemonės, turi būti grįstos mokslu, technologijomis ir inovacijomis, o ne plikais siekiais kažką dirbtinai riboti ar apmokestinti.
Būtent mokslas, o ne politikų kalbos, turi griežti pirmu smuiku siekiant sustabdyti klimato kaitą. Akivaizdu, kad technologiniai pokyčiai labiausiai reikalingi keliose svarbiausiose srityse, kuriose išmetama daugiausiai šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD): energijos gamyboje (25% ŠESD), žemės ūkyje (maisto gavyboje) (24% ŠESD), pramonėje (21% ŠESD), transporte (14% ŠESD), statyboje (6% ŠESD) bei kituose sektoriuose (10% ŠESD).
Jeigu transporte ir energetikoje jau daugiau mažiau esame gana arti lemiamo technologinio proveržio (turime saulės ir vėjo jėgaines bei elektromobilius ir artėjame prie transporto, varomo vandeniliu), tai kitose srityse mokslo ir technologijų pažangos stokojame. Ypač problematiškos yra pramonės ir žemės ūkio sritys.
Žemė maitintoja
Štai panagrinėkime gyvybiškai svarbų žemės ūkio sektorių. Sakau, kad jis yra gyvybiškai svarbus, nes juk be maisto mes ilgai neišgyventumėme.
Maisto sektoriuje jau dabar dominuoja grūdinės kultūros, kurios sudaro 45 proc. pasaulyje suvartojamų kalorijų. Mėsa, pienas, žuvis, kiaušiniai sudaro kiek daugiau nei 20 proc. kalorijų. Žemės ūkio sektoriuje turime keletą pagrindinių taršos objektų: mineralines trąšas (tiek jas gaminant, tiek jose pačiose yra gausu ŠESD); gyvulius (tuštindamiesi išmeta metano dujas); žemės ūkio techniką (dyzelis); miškų, žolynų, pelkių nykimą (joms nykstant į atmosferą išmetama daug CO2) ir kitas veiklas, kurios prisideda prie klimato kaitos.
Yra sakančių, kad štai – pereikime prie augalinės dietos ir viskas išsispręs. Deja, tai tėra radikalus mitas. Veganų pasaulyje yra ne daugiau kaip 15 proc. (skaičius ir taip gana aukštas, nes net trečdalis Indijos dėl religinių įsitikinimų laikosi tokios dietos). Kaip matome, jau dabar beveik pusę kalorijų gauname iš grūdinių kultūrų, o gyvulinės kilmės kalorijos sudaro žymiai mažesnę kalorijų dalį. Tačiau būtent gyvulinės kilmės maistas yra baltymingesnis ir gausesnis reikalingais vitaminais bei mineralais. Mėsos pakeisti vien duona ar ryžiais dar nepavyko niekam.
Norint eiti veganiškos dietos keliu reikalinga itin mišri augalinė dieta, kurioje turėtų labai sparčiai didėti daržovių, vaisių, riešutų, grybų ir kitokio augalinio maisto vartojimas. Jeigu toks šuolis būtų itin spartus, tai neapsieitumėme be šiltnamio efektą išmetančių dujų augimo, nes reikėtų dar daugiau mineralinių trąšų (juk jos naudojamos pirmiausiai augalininkystėje), dar daugiau ariamosios technikos (dar daugiau dyzelio), o ir daug daugiau miškų ar žolynų turėtų užleisti vietą didžiulėms grūdinių, ankštinių ar kitų augalinių kultūrų plantacijoms. To juk irgi nenorime. Tad šis radikalius kelias nėra nei protingas, nei realiai įmanomas. Tikėtina, kad dabartinis augalinio ir mėsinio maisto mixas išliks panašus, juo labiau, kad tai susiję ir su maisto vartojimo tradicijomis bei mūsų kultūra.
Norint sumažinti visų šių veiklų efektus reikalingi ne radikalūs draudimų ir ribojimų keliai, o technologiniai sprendimai, kurių šiandien dar neturime (arba turime, bet jei dar nėra prieinami kiekvienam ūkininkui):
• reikalingos biologinės kilmės trąšos, kurios būtų pigios ir kurių būtų pagaminamas itin didelis kiekis;
• reikia pašarų ir priedų gyvuliams, kurie mažintų metano susidarymą virškinimo sistemoje;
• reikalinga netarši žemės ūkio technika (dabar beveik visa ji yra varoma taršiausiu dyzeliniu kuru);
• reikalingos labiau subalansuotos žemdirbystės praktikos (regeneracinė žemdirbystė), kurios pagrindu būtų ŠESD sekvestracija (apie tai – vėliau).
Visi šie ir kiti būtini technologiniai sprendimai yra tie dalykai, apie kuriuos reikia ne tik diskutuoti, o jau dabar rasti globalius sprendimus. Mokslinių tyrimų yra atliekama labai daug, tačiau jie niekaip nepasiekia realaus praktinio pritaikymo. Pavyzdžiui, švariu biometanu varomi traktoriai. Realybėje tokios transporto priemonės jau yra, tačiau nei ES, nei į COP26 susirinkę lyderiai nieko nedaro, kad tokios technologijos pasiektų kiekvieno ūkininko kiemą. O juk būtent biometanu varomi traktoriai galėtų labai stipriai sumažinti žemės ūkio sektoriaus priklausomybę nuo taršaus dyzelio.
Nekalbama ir apie moderniuosius tręšimo preparatus, kurie gali realiai sumažinti mineralinių trąšų naudojimą. Sakysite, kad tai yra nereikšmingas tikslas? Pavyzdys, jeigu Lietuvos ūkiai bent 15 proc. sumažintų mineralinių trąšų naudojimą, tai jau rytoj mes pasiektumėme visą Lietuvos žemės ūkio ŠESD mažinimo ambiciją, kuri mums nustatyta iki 2030 m. Tiesą pasakius, net galėtumėme priglausti ir kokį vieną kitą procentą ŠESD iš kitų sektorių. Tačiau norint tai pasiekti, ūkininkams reikalingos alternatyvos, nauji preparatai, nes visas ūkininkavimas negali ir nebus vien ekologiškas. Ekologijos dalis augs, tačiau ji vargiai ar bus dominuojanti.
Galiausiai, visiškai mažai dėmesio skiriama ŠESD sekvestracijai. Kas tai yra? Tai procesas, kurio metu šiltnamio efektą sukuriančios dujos yra išsiurbiamos iš atmosferos ir užrakinamos žemėje. Mums geriausiai žinomas sekvestracijos pavyzdys – augalai. Augalai naudoja atmosferos CO2 fotozintezės procesui. Tokiu būdu CO2 yra užrakinamas pačiame augale ir su laiku – dirvožemyje. Būtent todėl yra kalbama, kad norint mažinti CO2 emisijas turime sodinti žymiai daugiau medžių. Visgi yra ir kitų technikų, kurios leidžia vykdyti sekvestracijos procesą.
Žemdirbiams gerai žinoma neariminė žemdirbystė yra viena tokių technikų. Tai technologinis procesas, kurio metu sėkla yra sodinama į nesuartą žemę. Ką tai duoda? Ši technika leidžia dirvožemyje sukurti gana storą humuso (puvenų, kurios sudaro labai svarbų dirvožemio organinį sluoksnį) plutą. Humuse yra užrakinamas CO2, o pasėtosios augalinės kultūros naudoja jame esančias mineralines medžiagas. Toks žemdirbystės metodas ne tik įkalina anglį dirvožemyje (sekvestruoja), bet ir leidžia naudoti mažiau mineralinių trąšų, nes susidaro natūralus mineralinių medžiagų sluoksnis. Toks ūkininkavimas yra žymiai tvaresnis ir labai stipriai prisidėtų prie klimato politikos tikslų. Tačiau jis yra sudėtingas ir brangus. Labai dažnai žemdirbiai šiuo keliu neina, nes tai yra didelė rizika.
Riziką galima sumažinti mokant ūkininkams už ŠESD sekvestravimą, t.y. anglies išsiurbimą iš atmosferos ir užrakinimą dirvožemyje. Tokios finansavimo schemos jau pradedamos testuoti JAV ir kai kur Europoje. Kodėl apie tai nėra diskutuojama pasauliniu lygiu?
Yra ir daugiau technologijų, kurios leidžia efektyviai atmosferos anglį sugrąžinti į žemę. Tačiau joms visoms kažkodėl dėmesio yra skiriama itin menkai. Tai yra nedovanotina klaida, nes bet kuri technologija, kuri prisideda siekiant bendrų klimato kaitos tikslų turi būti naudojama pilna apimtimi.
***
Apie klimato valdymo technologinius sprendimus galima diskutuoti be galo, be krašto. Tačiau, deja, nediskutuojama. Diskutuojama apie ambicijas ir eilinius skaičius. Pripažinsiu, kad apie tą patį daugiausia diskutuojama ir pas mus Lietuvoje. Jau ne kartą Seimo komitetuose mūsų biurokratams ir ministrams daviau pastabą, kad užteks kalbėti apie įsipareigojimų skaičius. Eikime prie sprendimų, technologijų, mokslo, inovacijų. Tikiu, kad artimiausiu metu išsijudinsime.
Beje, pavyzdys, kaip ambicijas ir mokslą galima suderinti. Prieš kelis dešimtmečius (ir vis dar dabar) buvo daug diskutuojama apie pasaulinį badą. Jis buvo ypač ryškus Afrikoje, Indijoje ir kitose besivystančiose šalyse. Per kelis dešimtmečius pasauliui šioje srityje pavyko gana sparčiai situaciją pagerinti (badaujančių žmonių nuo 1990 m. sumažėjo dvigubai). Jeigu manome, kad šį pokytį pavyko pasiekti skambiomis frazėmis, garsiomis tarptautinėmis programomis ar gausiais roko grupių koncertais, kurie buvo itin populiarūs prieš du dešimtmečius, tai labai klystame. Na taip, jei buvo svarbūs, leido atkreipti visuomenių ir lyderių dėmesį į problemą, tačiau tikrai nebuvo lemiamu veiksniu.
Tikroji revoliucija įvyko agronomui iš JAV Ajovos valstijos Normanui Borlaugui išradus taip vadinamas nykštukines grūdų veisles. Kviečius, miežius ir kitas grūdines kultūras, kurios augina trumpesnius stiebus, todėl daugiau maistingųjų medžiagų sukaupiama grūde. Greta to, šios veislės yra labiau prisitaikiusios prie sausrų, uraganų, potvynių ir kitų atšiaurių sąlygų. Jo ir kolegų sukurtos grūdų veislės Indiją iš didžiausios grūdų importuotojos pavertė į vieną didesnių eksportuotojų. Tokie patys pokyčiai leido išvengti badmečių Azijoje, Afrikoje ir kituose regionuose.
Tai yra pavyzdys, kaip technologijos gali labai greitai pakeisti net ir globalias tendencijas. Būtent šiam dalykui reikia skirti dėmesį klimato kaitos politikos strategijose. Mokslui ir inovacijoms, o ne besivystančio pasaulio despotijų subsidijoms, reikia skirti tuos 100 mlrd. dolerių (beje, šiaip tai suma yra gana menka, turint omenyje jos svarbą). Šie pinigai mokslininkų, o ne kokio nors nuprotėjusio Afrikos ar Azijos naftos ar narko valstybės diktatoriaus, rankose sukurtų žymiai daugiau vertės mums visiems, o ypač Žemei. Kviečiu susimąstyti.