Paskutinis prieš Šv. Velykas Xi aplankė Emanuelis Macronas. Jo paties žurnalistams pasakyti žodžiai puikiausiai apibūdina situacijos absurdiškumą:
- „Europa privalo sumažinti savo priklausomybę nuo JAV ir išvengti įtraukimo į Kinijos ir JAV konfrontaciją dėl Taivano”.
- Macronas pabrėžė savą „strateginės autonomijos” teoriją Europai, kuriai [pasiekus autonomiją] greičiausiai vadovautų Prancūzija, tapsianti „trečia supergalia”.
- „Europa susiduria su didele grėsme būti įtrauktai į krizes, kurios nėra mūsų ir kurios stabdo „strateginės autonomijos” kūrimą”.
- „Klausimas, į kurį europiečiai turi atsakyti: ar mūsų interesas yra pagreitinti Taivano krizę? Ne. Blogiausias dalykas būtų manyti, kad mes, europiečiai, turime tapti šios temos sekėjais ir imti pavyzdį iš JAV darbotvarkės”.
- „Europiečiai negali išspręsti krizės Ukrainoje. Kaip mes galime įtikinamai sakyti Taivano klausimu „saugokitės, jeigu nutiks kas blogo, mes būsime ten”? Jeigu iš tiesų norime padidinti įtampą, tai yra būdas tai padaryti”.
- „Europa padidino savo priklausomybę nuo JAV ginklų ir energijos resursų. Dabar turime susifokusuoti į Europos gynybos pramonės skatinimą”.
- „Rusija, Kinija, Iranas ir kitos šalys buvo paveiktos JAV sankcijų, kurios paremtos draudimu šioms šalims prieiti prie JAV doleriu paremtos globalios finansų sistemos. Kai kas Europoje skundžiasi, kad Vašingtonas „įginklina” dolerį, o tai verčia Europos kompanijas atsisakytų verslų ir nutraukti ryšius su trečiosiomis šalimis arba patirti sunkias antrines sankcijas”.
Pirmiausiai apie „strateginę autonomiją”. Tai sena prancūziška fantazija, kuri kyla iš seno pavydo, kad kažkokią naujojo pasaulio, buvusi kolonija, valstijų federacija sugebėjo aplenkti senąją revoliucinę, imperinę Prancūziją pramonės ir ginkluotės varžybose. Kad būtent JAV tapo aukštųjų technologijų lydere, kad turi didžiausią kariuomenę, daugiausiai branduolinių ginklų ir vis dar išlieka globalia galia, kai tuo tarpu Prancūzija turi tenkintis regioninės galios statusu.
Emanuelis Macronas nuo pat savo kadencijos pradžios nori pasiekti, kad europietiškos, o tiksliau prancūziškos, pramonės kompanijos gautų daugiau lengvatų ir subsidijų, kas jo manymu joms leistų konkuruoti su amerikietiškom technologijų poramonės kompanijom. Visgi šios „strateginės autonomijos” fantazijos probleminė vieta yra tai, kad bandymas atsikabinti nuo JAV reiškia neišvengiamą susikibimą su Kinija ir Rusija. Tiesiog pati viena Europa, ar juo labiau Prancūzija, negali pasiekti trokštamos autonomijos, nes stokoja technologijų, žaliavų ir darbo jėgos. Bandymas atsiskirti nuo civilizaciškai artimos Amerikos reiškia dar didesnę priklausomybę nuo Kinijos, kuri yra vienintelė alternatyva sprendžiant tris minėtas problemas. Tą puikiai iliustruoja šis E.Macrono vizitas į Pekiną, nes apie „strateginės autonomijos” siekius buvo skelbiama būtent iš komunistinės Kinijos rūmų, Xi mielaširdingai pritariant.
Taivano klausimu. E.Macronas konfliktą dėl Taivano pavadino „ne mūsų”. Tai yra labai pavojingi žodžiai, nes jei einame šiuo keliu JAV galėtų labai ramiai pasakyti, kad karas Ukrainoje yra „ne mūsų”, tvarkykitės jūs europiečiai patys. Jei taip būtų nutikę - vargu ar ukrainiečiai būtų sustabdę Rusijos kariuomenę Kyjivo priemiesčiuose.
Lygiai taip pat ir mes, lietuviai galėtumėme prancūzams pasakyti - žinote, tie visi jūsų nuotykiai Malyje, Burkina Fase, Mauritanijoje, Čade ar Nigeryje yra „ne mūsų”. Tai yra jūsų senos imperinės problemos, kuriais šiaip jau jūs patys susikūrėte, todėl mes karių nesiųsime ir jums nepadėsime.
Bet visgi nei JAV taip sako dėl Ukrainai, nei mes prancūzams dėl Sahelio problemų. Kodėl? Todėl, kad jaučiama kolektyvinė atsakomybė už sprendžiant globalius saugumo iššūkius. Suvokiama, kad krizė viename regione greitai kaskaduojasi į kitas krizes. Džihadistai Sahelyje stumia migrantų mases į Europą, o tai po to daro išskirtinę įtaką Prancūzijos vidaus ir užsienio politikai. Karas Ukrainoje sukėlė globalią maisto ir energijos resursų krizę, kuri veikia visos Europos šalių vidaus politikas. Potencialus karas Taivane sukeltų globalią puslaidininkių technologijų krizę, o tai ne sustabdytų prancūzišką „strateginės autonomijos” fantaziją, o tiesiog ją sutraiškytų, nes jokia prancūziška technologija niekados neaplenks amerikietiškos be taivanietiškų puslaidininkių. Galbūt atėjo laikas didiesiems vadams atsisakyti tokių frazių, kaip „ne mūsų”, nes globaliam, demokratiniam pasaulyje viskas yra mūsų.
Galiausiai Taivano klausimu E.Macronas prieštarauja pats sau sakydamas, kad štai europiečiai nesugeba išspręsti Ukrainos karo problemos, o siekia kištis į Amerikos ir Kinijos konfliktą dėl šios salos, stoti į JAV pusę. Absurdiškas ir nelogiškas teiginys. Ukraina atsilaiko prieš Rusiją tik todėl, kad JAV ir Europa surėmusios pečiaus visokeriopai padeda. Jeigu JAV nepadėtų, o tai liktų tik Europos Macronams ir Scholtzams… deja matytumėme gerokai prastesnį vaizdą. Europa dar ir dar kartą turi būti dėkinga JAV už pagalbą europietiškame kare, o atsakyti turėtų ne kažkokiomis aimanomis ar susidėjimu su JAV priešininkais, o nuoširdžia pagalba partneriams. Vakarų Europos lyderiai neturi pamiršti, kad šiaip jau be JAV per šimtą metų Vakarų Europos lyderiai nelaimėjo nei vieno karo. Net ir geležinės uždangos patys vieni sugriauti nesugebėjo.
Na ir visiškai pabaigai - labai keistai skamba vieno Europos Sąjungos lyderių aimanos, kad karas Ukrainoje sukūrė Europos priklausomybę nuo JAV energetikos resursų. Matomai reiktų suprasti, kad priklausomybė nuo Rusijos buvo didis gėris? Po metų karo Europai energetikoje vis dar alternatyvos yra tik dvi - arba Rusija, arba JAV. Norint pilnai nepriklausyti reikia ne aimanuoti, o kaip galima greičiau statytis LNG terminalus ir jungtis. Gaila, kad net ir čia nors progreso yra, bet jis ne toks greitas, kaip norėtųsi (tą puikiai iliustruoja gana lėtas Prancūzijos ir Ispanijos dujotiekių sujungimas).
Keistai skamba ir E.Macrono mintis, kad JAV sankcijos Rusijai, Kinijai ir Iranui pakenkia Europos kompanijoms. Mes turėtumėme klausimą užduoti kitaip - ar mes vis dar galime didžiuotis tomis kompanijomis, kurios trokšta dirbti arba net vis dar dirba diktatorių pašonėje? Gal tiesiog reiktų pabandyti ne aimanuoti dėl sankcijų, o tokioms kompanijoms pasiųsti aiškią žinią, kad arba jūs baigiate savo veiklą tose valstybėse, arba baigiate savo veiklą Europoje? Tai būtų sąžiningas, demokratiškas požiūris, kurio labai reikia Europai ir kuris sukurtų mūsų „strateginę autonomiją” nuo diktatūrų.
***
Pabrėžiu, „strateginės autonomijos” Europa ir Prancūzija turi siekti nuo Rusijos, Kinijos, Irano ir kitų despotijų, nes vis dar egzistuojanti „strateginė priklausomybė” nuodija Europos politikų protus. Tai puikiai parodo E.Macrono teiginiai.
Kartu Europa turi siekti „strateginės integracijos” su JAV. Žymiai tampresnių ekonominių sąsajų ir stipresnio JAV kariuomenės buvimo Europoje, pirmiausiai jos Rytiniame flange. Šiandien JAV vis dar yra vienintele jėga, galinčia apsaugoti Europą nuo jos grėsmių - Ukrainos, vidinių konfliktų ir terorizmo grėsmės. Turime suvokti ir garsiai pripažinti, kad mums reikia JAV buvimo Europoje, o ne gilėjančio transatlantinės bedugnės, kurios taip trokšta E.Macronas.
Visgi akivaizdu, kad norint šio tikslo pasiekti Europai reikia naujos lyderystės, kurią užtikrinti gali tik Rytinės sąjungos valstybės - Lietuva, Lenkija, kitos Baltijos ir Centrinės Europos šalys, o ateityje ir Ukraina. Siekdamas „strateginės autonomijos” lyderystės E.Macronas prarado strateginę Europos lyderystę.