Sakysite, o kas čia tokio? Na, pasikreipė, tai pasikreipė. O TOKIO yra labai daug. Pirmiausia apie turinį, o tada apie formą.

Apie turinį


35 Seimo nariai bandė kvestionuoti, kad Kinija kelia grėsmę Lietuvos saugumui. Suprantu, nors seniai įrodyta, kad Kinija yra grėsmė saugumui, bet kai kam gali atrodyti, kad politika Kinijos atžvilgiu yra skonio reikalas. Tačiau abejonių, kad Kinijos įmonių, kurių visos yra susijusios su valstybe, gaminama kompiuterinė technika yra pirmiausia skirta Kinijos žvalgybos tikslams (šnipinėjimui), abejonės nėra. Tai ne kartą įrodė JAV, Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos institucijos, todėl pastaruoju metu kiniškų kompiuterių naudojimas viešajame sektoriuje labai daug kur draudžiamas. Ne tik kompiuterių, bet ir tiktokų bei kitokio plauko šnipinėjimo įrangos (vadinkime dalykus tikraisiais vardais).

Taigi, 35 Seimo nariai pabandė Konstituciniame Teisme kvestionuoti Lietuvos saugumo politiką ir tai darė kitos valstybės – Kinijos, – kurią Lietuva laiko grėsme, naudai.

Apie formą


Jei turinys dar toks gal ir švelniai atrodantis, tai forma, kuria ši kiniška ataka prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus buvo atlikta, yra daugiau nei skandalinga.

Nėra paslaptis, kad pastaruoju metu Kinijos technologijų įmonės, atstovaudamos Kinijos politinius interesus Lietuvoje, intensyviai ieškojo lobistų, kurie padėtų spręsti Kinijos klausimus. Formuotų Kinijai palankią viešąją nuomonę, dirbtų su sprendimų priėmėjais ir telktų Kinijai palankią politinę koaliciją. Neturiu abejonės, kad šis bandymas per Konstitucinį Teismą pasitikrinti ribas, buvo gerai suplanuota lobistinė ataka.

Jai buvo pasirinktas labai tinkamas vėliavnešys – Petras Gražulis. P. Gražulis tinkamas, nes jis tiesiog nepakaltinamas. Informacijai atsiradus viešojoje erdvėje nieko nestebina, jog P. Gražulis ir šitoje istorijoje įsipainiojęs. Šis veikėjas juk jau su viena aktyvia apkaltos procedūra, viena pakeliui (jei Aukščiausiasis Teismas nuspręs taip pat, kaip žemesnės instancijos teismai) ir viena horizonte (jei prokuratūra pareikš įtarimus kitose galimose bylose). P. Gražulis yra pats tinkamiausias personažas nelegaliai kiniškai priedangos operacijai. Juk jam blogiau nebus.

Bet štai pats P. Gražulis atskleidė, kad iniciatyva ne jo. Iniciatyva yra, kaip jis sakė, advokato Gyčio Kaminsko. Advokatas pasikreipė į Seimo narį, surašė tekstą, o P. Grąžuliui tiesiog beliko surinkti parašus. Net Konstituciniam Teisme Seimo narių grupei atstovavo tas pats advokatas – Gytis Kaminskas.

Advokatai retai ką nors daro pro bono, o ypač, kai savo veiksmais atstovauja kitos valstybės interesams. Labai nustebčiau, jeigu šis advokatas yra giliai prokiniškas savo pažiūromis ir labai norintis, kad Lietuvos viešasis sektorius įsidiegtų Kinijos šnipinėjimo įrankius savo kompiuteriuose.

Neturiu abejonės, kad advokatui už šį darbelį buvo išrašytas riebus čekis. Klausimas tik, kas jį išrašė ir kiek tai kainavo. Klausimas ir kitas – kokia ir kaip to riebaus čekio dalis galbūt nukeliavo P. Gražuliui? Šiek tiek žinodamas P. Gražulio charakteristiką ir veikimo metodus, nes teko skaityti su jo apkalta susijusių pažymų, neturiu abejonės, kad jis kiniškos operacijos nesiėmė vien iš „geros valios“ ar nuoširdaus tikėjimo Kinijos komunizmu.

Visa ši operacija buvo suplanuota labai kruopščiai. Parašai buvo renkami paslapčia ir tik popieriumi, o ne Seimo dokumentų valdymo sistemoje (DVS). Todėl Seimo DVS nėra jokio šios operacijos pėdsako. Operacijos vykdytojai atsirinko Seimo narius, kurie, jų manymu, galėtų būti prokiniški arba nelabai suprastų, po kuo pasirašo. Tarp pareiškėjų nerasite pagrindinių opozicijos lyderių, nerasite ir valdančiųjų. Neabejoju, kad visa tai buvo daroma siekiant valdyti komunikaciją, kad tik nenutekėtų pats pasikreipimo faktas.

Įprasta, kad, kai Seimo nariai kreipiasi į Konstitucinį Teismą, Seimo Viešųjų ryšių tarnyba paleidžia pranešimą spaudai. Iš vienos pusės tai yra susiję su visuomenės teise žinoti, iš kitos – Seimo nariai niekados nepraleidžia progos pasigirti, kad štai, kažką padarė. Šį kartą nė cypt.

Dar įdomiau, kad greičiausiai viskas buvo padaryta įdomiu laiku – NATO Viršūnių susitikimo įkarštyje. Tuo metu visas spaudos ir kitų Seimo narių dėmesys buvo nukreiptas į Vilniaus istorijoje didžiausią renginį, todėl net ir išėjus žiniai į viešumą iniciatoriai galėjo tikėtis praslysti žemiau radaro.

Taigi, iš visos kiniškos operacijos formos akivaizdu, kad viskas buvo labai kruopšiai suplanuota. To sugalvoti pats P. Gražulis tikrai negalėjo. Ne jo jėgoms. Planą turėjo sukurpti asmenys, gerai pažįstantys Seimo dinamiką, gebantys identifikuoti prokiniškus Seimo narius (tam reikėjo įdėmiai stebėti debatus dėl Taivaniečių atstovybės atidarymo) ir išmanantys Seimo procedūras. Neabejoju, kad buvo sutelktos rimtos pajėgos.

Ką turime? Turime situaciją, kai 35 Seimo nariai pabandė atakuoti Lietuvos nacionalinio saugumo interesus ir tai darė siekdami naudos Kinijos režimui. Ši ataka buvo kruopščiai suplanuota, o jos vėliavnešiu buvo pasirinktas odiozinis veikėjas, kurio pavardei paaiškėjus, tai sukeltų mažiausiai nuostabos.

Kai kurie iš šių 35 herojų bando aiškinti, kad nežino, kaip jų parašai po tuo raštu atsidūrė. Jeigu parašai buvo suklastoti – tai dar vienas skandalas. Tačiau manau, jog taip nėra. Arba buvo pasirašyta sąmoningai, o dabar bandoma atsipurtyti atsakomybės, arba kai kas nesuprato, ant ko pasirašo. Tačiau nesupratimas neatleidžia nuo atsakomybės. Ypač Seime. Tai turės būti išaiškinta.

Kas toliau? Šį atvejį būtina skrupulingai ištirti. Čia įžvelgiu neteisėto, nedeklaruoto lobizmo apraiškas, kurios gali turėti ir korupcinių elementų. Taip pat kyla klausimas dėl kai kurių asmenų lojalumo savo valstybei, todėl, kad buvo atliekami veiksmai, naudingi kitai valstybei, kurią Lietuva laiko grėsme.

Atliekant tyrimą pirmiausia yra svarbus Seimo etikos ir procedūrų komisijos ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos vaidmuo. Dėmesį skirti turi ir kitos Seimo struktūros: Antikorupcijos komisija, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Šio atvejo tiesiog taip palikti negalima.