Apsišvietęs vakarietis dažniausiai yra girdėjęs apie Kasandrą, tačiau, deja, Homero pasakojimas netampa pamoka. Jau ne kartą Vakarų pasaulio politinio elito atstovai stebėdamiesi kraipė galvą, pripažindami, kad mes buvome teisūs.
Tiek tada, kai veržėmės į Nepriklausomybę, nors mums buvo, net ir piktai, aiškinama, kad viso pasaulio saugumas reikalauja išlaikyti Sovietų Sąjungą ir Gorbačiovą valdžioje. Prireikė daug laiko, kol vakariečiai atsikvošėtų ir pripažintų, kad sovietinė imperija buvo tapusi nuodingais pelėsiais, o Gorbačiovas išliko sovietinės nomeklatūros kūrinys.
Paskui mums reikėjo įrodinėti, kad NATO plėtra stiprina Aljansą, o Šiaurės kaimynų politika – „svarbiausia, neerzinkime Rusijos“ – neturi perspektyvos. Mums bandė įrodyti, kad turime siekti ne tapti stiprūs, bet apsimesti „negyvi“, ir tada esą būsime saugūs. Vėl reikėjo laiko, kol visi pripažino, kad NATO plėtra yra vienintelis išmintingas kelias. Švedija ir Suomija, praėjus dešimtmečiams, pripažįsta, kad buvome teisūs.
Na, o didžiausia tragedija tai, kad niekas nenorėjo mūsų klausyti, kai sakėme apie Putino ir jo režimo siekius. Vakaai bandė papirkti Rusiją, teikdama didžiules ekonomines nuolaidas, nukreipdama gausius srautus prekių ir paslaugų, taip pat itin patogu buvo naudotis žemomis dujų ir naftos kainomis.
Šiandien už tai tenka mokėti milijardus eurų ir, kas gerokai svarbiau, tūkstančius gyvybių.
2022 metais net apsvaigo galva nuo užsienio partnerių komplimentų, kokie mes esą buvome įžvalgūs, kaip reikia mūsų klausytis, nes mes įrodėme, kad geriau suprantame Rusiją. Pagaliau. Tačiau seni įpročiai Vakaruose yra tapę antrąja prigimtimi. Tuo labiau, kad ir Putinas yra sukūręs „šnabždesių“ į „reikiamas“ ausis sistemą. Todėl šiandien karas Ukrainoje ir vėl atrodo ne istorijos epicentras, bet veikiau fonas. Vis dar vyksta diskusijos apie šįaldytus kraugerės Rusijos pinigus. Ar moralu ir teisėta juos naudoti vardan tos pačios Rusijos, tik jau be Putino, ateities?
Dar yra toks stebuklingas žodis „neeskaluokime“. Tiksliausia jo reikšmė – „civilizuotas žmogus neturi pernelyg baisėtis ir gailėtis, kaip žūva ukrainiečiai, mums svarbiausia neuerzinti Putino.“ Na, o pačioje Lietuvoje vis girdime: „kalbos apie realią grėsmę yra ne kas kita, kaip rinkimų kampanijos dalis.“ Gerbiamieji, prisiminkite, kad labai panašiai „taikos balandžiai“ kalbėjo ir Rusijos totalios invazijos į Ukrainą išvakarėse.
Tenka girdėti, kad žmonėms esą nemalonu klausytis kalbų apie karą. Be to tai prastai veikia ir investicinį patrauklumą. Na, jei norite tokio „patrauklumo“, kaip Irpenėje ar Mariupolyje, tai iš tiesų galime nieko nedaryti ir tikėtis, kad šįsyk Trojos arklyje nebus priešų.
Vakarams tenka ir vėl įrodinėti, kad mes privalome būti stiprūs ir visaverčiai remdami Ukrainą galime sukurti teisingesnį ir saugesnį pasaulį, kuriame ir Kinijai nebebus pagundų imtis karinių operacijų. Godus moka kelis kartus daugiau. O šiuo atveju kalbame apie aukščiausią kainą – kai tektų mokėti krauju.
Pačioje Lietuvoje turėtume sutarti dėl kelių pamatinių dalykų. Yra realus iššūkis ir jis verčia galvoti apie nacionalinio saugumo prioritetą. Tačiau šis iššūkis gali mus padaryti net saugesniais, jei sugebėsime jį paversti vėju, kuris pučia į mūsų valstybės stiprėjimo bures. Todėl naujos pramonės šakos, aiškus ir veiksmingas visuotinio pasipriešinimo planas ir investicijos į „ežio spyglius“, kurie turėtų atgrasyti bet kurį priešą, nėra perteklinis išlaidavimas ar panikavimas, bet tvarios ateities prielaida. Puiki galimybė pagreitinti mokslo ir pramonės kūrybišką bendradarbiavimą, pasirengti įvairiausiems iššūkiams, kartu nesiliaujant svajoti apie ateities Europą, į kurią įsiliejus Ukrainai, ir mums teks vis svarbesnė misija.
Ar galime atsikratyti Kasandros prakeiksmo? Tikiu, kad tai ne tiek prakeiksmas, keik drąsa rinktis ne tai, kas patogiausia, bet įsiklausant į patirtį ir realistiškai vertinant situaciją. Išmintinga numatyti net ir pačius juodžiausius scenarijus – ne tam, kad nusviretų rankos, bet tam, kad žinotume, ką turime daryti, kad jie nebūtų įgyvendinti.
