Skaudi atatranka į globalizacijos procesą? Supūliavusios istorinės atminties žaizdos? Užaugo kartos, kurios nebeturi karo baisybių patirties ir joms karas – tik savotiška galimybė „kurti“ dar vieną kovinį serialą? Labai ištobulėjusi ginkluotė, kai karo veiksmai nereikalauja nei tikros drąsos, bet žudoma per atstumą?
Itin ryškus „aukos“ motyvas. „Dėl to, kad mes jaučiamės prastai, gyvename ne taip, kaip norime (nusipelnėme), kalti „JIE“ (įsirašyti norimą valstybę ar net visą civilizaciją).“
XIX amžiuje paskelbtame Karlo Marxo „Komunistų manifeste“ tvirtinama: „Neturime nieko prarasti, išskyrus savo grandines.“ Tai kartojasi.
Subankrutavo visos teorijos, tvirtinančios, kad karas daugiau mažiau gali būti prognozuojamas per naudos-kaštų prizmę ir svarbi prevencinė priemonė – sukurti situaciją, kai kariauti ekonomiškai neapsimoka. Tai nereiškia, kad karinių veiksmų iniciatoriai nebando jų pagrįsti. Tačiau tokiu pagrindimu tapo kažkoks džihado ir kryžiaus žygių retorikos kratinys, kurio esmė – „būtina nukenksminti netikėlius, nes jie yra tarsi mirtinas virusas.“ Neretai net trikdo tai, kad šiandien, minimaliai pakeitus žodyną, atkartojamos nacistinės Vokietijos klišės.
Paradoksalu tai, kaip viskas eskaluojama ir dramatizuojama. Rusija, jei nenukariaus Ukrainos, esą susidurs su egzistencine grėsme, kaip ir arabų valstybės, jei nesunaikins Izraelio.
Šiuolaikinis karas turi skirtingus lygmenis. Pabūklų salvės ir raketos tėra vienas jų. Itin svarbiu tikslu tampa priešininko civilinės infrastruktūros naikinimas. Kariauja nebe kariuomenės, bet visa valstybė prieš kitą. Todėl itin svarbios tampa ekonominės, kibernetinės atakos. Tačiau viena svarbiausių kovų vyksta informacijos lygmenyje. Karas „dėl protų“ net dominuoja prieš karą „dėl teritorijos“.
Vėlgi galima kalbėti apie šiuolaikinio informacinio karo specifiką. Jei anksčiau vienos pusės propagandistai pliekėsi su kolegomis kitoje pusėje, tai dabar informacinių atakų logika pasikeitė. Nėra didelio skirtumo, kad praėjus beveik parai, atsirado iš esmės nepajudinami argumentai, kad tai, kas buvo skelbta kaip „Palestinos ligoninės tragedija“, yra visai kas kita, nei „Hamas“ skelbiama interpretacija. Tragedijos priežastis yra pačių teroristų nuo kurso nukrypusi raketa, o žuvusiųjų skaičius – bent dešimt kartų mažesnis, nei skelbta. Tačiau melaginga versija jau atliko savo destruktyvų darbą. Ar bent vienas iš tų, kurie skelbė prakeiksmus „kraugeriui“ Izraeliui, organizavo protesto akcijas, nes „kantrybės taurė perpildyta“, atsiprašys ar bent apgailestaus dėl tokio elgesio? Tikrai – ne.
Informacinio karo tikslas – pasiekti, kad tikslinė grupė, reaguodama į tikrą ar tariamą dirgiklį, apsispręstų nekęsti. Kai tai įvyko, nebesvarbu, ar priežastis buvo reali. Dar prisideda ir tarptautinės pamėklės, tokios kaip Jungtinių Tautų Organizacija ar Raudonasis kryžius (pusmėnulis). Kaip įprasta, jas labiausiai erzina tai, kad smurtą patiriantys žmonės priešinasi ir sudaro nepatogumų smurtautojams.
Iki šiol Rusijoje, ją palaikančiose valstybėse ar net ne vienoje Vakarų vietoje kartojama tezė, kad, bent iš dalies, Rusija buvo išprovokuota to smurto, kurį esą patyrė Donbaso gyventojai. Nesvarbu, kad klaikios melagienos apie ukrainiečių „nukryžiuotą berniuką“, smurtą prieš tuos, kurie kalba rusiškai, buvo daug kartų paneigtos. Jei faktai prieštarauja patogiai interpretacijai, meskime į šalį faktus.
Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų dalyką. Aršūs „teisuoliai“ („tradicinių vertybių gynėjai“ rašistai ar „tikratikiai“ „Hamas“ teroristai) prieš „netikėlius“ kovoja, nesiskaitydami su priemonėmis ir šaipydamiesi iš teisingo karo principų. Tuo pat metu jie nuolat prikaišioja ukrainiečiams, žydams, anglosaksams, kad šie esą pažeidinėja rusų, palestiniečių žmogaus teises, apsunkina gyvenimą taikiems gyventojams. Po kiekvieno tokio kaltinimo vyksta tas pats – daugybė tyrėjų gilinasi į situaciją, Ukrainos ar Izraelio kariai ir politinė vadovybė aiškinasi tarptautiniams ekspertams, o tuo pat metu teroristai toliau žudo ir viską griauna. Kai galiausiai surenkami įrodymai, kad teroristų priekaištai nepagrįsti, šie tik gūžteli pečiais arba paskelbia, kad netiki tyrėjais, nes esą visi susimokė prieš kenčiančius rusus ar arabus.
Winstonas Churchillis, po Antrojo pasaulinio karo perspėjęs apie Sovietų Sąjungos pavojų, sakė, kad itin svarbu, kad taika užsiaugintų raumenis. Deja, bent jau nuo Berlyno sienos griūties, kai Vakarai pradėjo švęsti „istorijos pabaigą“, turėti raumenys pradėjo glebti, o mes visi patikėjome, kad niekas nebeprieštarauja laikytis liberaliosios demokratijos taisyklių. Net ir Kinija – tiesa, tik tarptautiniuose santykiuose. O Šiaurės Korėja ar kelios kitos diktatūros kaip tik bus puikūs pavyzdžiai, kaip autoritariniai režimai smukdo taip pat ir valstybės ekonomiką.
Kodėl svarbu aiškiai įvertinti situaciją ir gilintis į tai, kas vyksta? Nes pakankamai garsiai skamba teiginiai, kad esą pakanka, kad Ukraina nepralaimėtų, atrastų kokį nors kompromisą, o maniakinis Rusijos periodas baigsis, tikėtina, prasidės depresyvi ir mažiau agresyvi stadija. Taip pat ir Izraelis esą turi pripažinti, kad ne viską padarė taikaus sambūvio labui, todėl dabar turi elgtis švelniai. Gink, Dieve, neturi daryti nieko, kas gali išplėsti karinį konfliktą regione. Nors įvyko labai skaudi tragedija ir gaila smurto aukų, tačiau mes juk įpratę, kad lengviau kaltinti auką, nes tada patiems galima patogiai nieko nedaryti, o tik pamokslauti ir jaustis gyvenimo mokytojais.
Esminis klausimas: ar Vakarų civilizacija turi ne tik jėgų, bet ir noro kovoti prieš dabartinį smurto protrūkį ir pabaigti karus, kurių šaknys didele dalimi siekia ankstesnius amžius? Visiškai sutinku, kad mes negalime nužmogėti ir pamiršti, kad giname ne tik teritoriją, bet ir pamatinius principus, tokius, kaip žmogaus orumas, laisvė, piliečių lygiateisiškumas, teisės viršenybė ir t. t.
Nors tai nėra religijų susidūrimas ir čia tik prisidengiama religiniais motyvais, tačiau labai svarbus imperatyvas tiek krikščionims, tiek musulmonams atsikovoti savo šventyklas, religinės socializacijos tinklus iš tų, kurie pabandė tikėjimo dalykus paversti neapykantos ir kovos prieš kitoniškumą įrankiais.
Drįstu teigti, turime peržiūrėti visą imigracijos politiką. Niekada nesutiksiu, kad neturime pasirūpinti, jei tik galime, savo šalyse kenčiančiais ir persekiojamais žmonėmis, tačiau svetingumas ir atjauta nepanaikina tiesos, kad teisės neegzistuoja be pareigų. Priešingu atveju, tikros ir menamos grėsmės, susijusios su imigracija, taps nacionalpopulistų koziriu. Deja, baimė ir pyktis niekada nėra tikri atsakymai.
Na, ir dar vienas svarbus dalykas – visi, norime to ar ne, esame informacinio karo dalyviai. Tai nereiškia, kad turime „išjungti“ kritinį mąstymą ir tikėti bei su kitais dalytis tik tuo, kas patogu ir džiugina. Priešingai, kritinis mąstymas dabartinėje situacijoje yra itin svarbus. Tačiau, tą jau ne kartą esu rašęs, nepainiokime jo su cinišku postringavimu, kad „kiekvienas turi savo teisybę“. Taip pat tai, kad perskaitėme daugybės ekspertų mintis, nuo to netapome viską už kitus geriau suprantantys analitikai. Nepamirškime, kad mūsų tikslas yra, kad nugalėtų teisingumas ir tai būtų pasiekta, kiek tik įmanoma, mažesnėmis aukomis. Nepamirškime to, kai sėdėdami prie kompiuterio ar televizoriaus, piktinsimės, kodėl viskas vyksta lėtai, kodėl X nepadaro to ar ano.
Itin svarbu, kad netaptume priešo informacinio karo pabūklu. Taip nutiks, jei dalysimės propagandinėmis melagienomis ar pasiduosime pagundai gailėtis savęs, nes karas visiems kelia nepatogumų.
Visai pabaigai, Gilberto Chestertono pastebėjimas, kuris išlieka itin aktualus, prabėgus daugiau nei šimtui metų: „Pabaigoje nebus svarbu, ar mes kovėmės spragilais, ar nendre, bus svarbu tik tai, kieno pusėje kovėmės.“