Reklama gal ir kūrybinga, bet man Vilnius visada atrodė vertas solidesnės reklamos. Esame liudininkai to, ką būtų galima pavadinti „reklaminiu populizmu“. Reklaminis populizmas Vilniaus savivaldybės veikloje jau nebestebina. Nieko naujo, be to, ir jo pasekmės nėra labai kenksmingos.
Blogiau yra tai, kad per vasarą ir premjeras S. Skvernelis apsisprendė tapti visišku populistu. O valdžios „premjerinis populizmas“ yra kur kas pavojingesnis nei savivaldybės „reklaminis populizmas“. Nes „premjerinio populizmo“ pasekmės gali būti skaudžios ir ilgalaikės. Ir skaudžios ne tik pačiam Premjerui, bet ir visai Lietuvai.
Tiesą sakant, tokio „premjerinio populizmo“ protrūkio nepamenu per visą laikotarpį nuo pat 1990-ųjų, lygindamas dabartinę situaciją su įvairiausiais Premjerais nuo G. Vagnoriaus ir M. Šleževičiaus iki G. Kirkilo ir A. Butkevičiaus. Gal prilygtų tik R. Paksas savo trumpų premjeravimų metu.
Apie kokį dabartinį „premjerinį populizmą“ kalbu. Apie tokį, kuris pastarosiomis dienomis gausiai liejasi iš premjero S. Skvernelio ir jo patarėjų lūpų.
S. Skvernelis, Ramūno Karbauskio priverstas kandidatuoti Prezidento rinkimuose, nutarė, kad geriausias būdas jam siekti didesnės rinkėjų meilės (kuri pastaruoju metu nuosekliai senka), yra pereiti prie paprastojo radikalaus populizmo. Ir tokį populizmą sukoncentruoti į dvi Lietuvos populistų jau seniai pamėgtas ir eksploatuojamas temas: „kainos“ ir „Landsbergis“. Šių temų „veteranas“ Petras Gražulis šias plokšteles jau yra „nugrojęs“, bet S. Skvernelis nutarė tapti „naujuoju Gražuliu“. Ir tas pačias melodijas naujai sugroti. Atrodo šiek tiek komiškai, kai tuo užsiima Premjeras ir jo komanda, bet tai jau nebestebina.
Pirmiausia – apie kainas. Premjeras išdidžiai paskelbė, kad jis prisiima atsakomybę už kainas Lietuvoje ir kad jis sustabdys „kainų pasiutpolkę“. Drąsus pareiškimas, nes rinkos ekonomikoje Vyriausybė turi labai mažai svertų ir instrumentų įtakoti kainas. Ypač – tiesiogiai.
Kainų reikaluose pastaruoju metu neįvyko nieko naujo: infliacija šiais metais nėra kažkokia gąsdinanti (atskirais mėnesiais stebima netgi defliacija), kainos Lietuvoje kaip buvo taip ir lieka didesnės nei Lenkijoje, žmonių pajamos nors ir didėja, bet vis dar gerokai atsilieka nuo europinių vidurkių, o politikai periodiškai paskelbia, kad jie „kainų problemą“ Lietuvoje tuoj tuoj išspręs. Kai tai daro eiliniai politikai, visiškai suprantama, nes visose apklausose aukštas kainas žmonės įvardina kaip svarbiausią problemą.
Eilinių politikų „drąsūs“ pareiškimai suvaldyti kainas nestebina, nes jau ne vieną kartą girdėti. Ir nedavę jokio rezultato. Lietuvos Bankas Seimo nariams dar metų pradžioje pristatė išsamią analizę, kas lemia kainų lygį Lietuvoje, ir kodėl tikėtis kažkokių stebuklingų sprendimų, kuriais būtų sumažintos kainos Lietuvoje, nėra išmintinga. Tačiau kai Premjeras ir jo komanda „įdarbina“ tokią pačią „kovos su kainomis“ retoriką, tai priverčia nustebti. Nustebti tiek dėl ekonominės išminties stokos, tiek ir dėl politinės išminties stokos.
Premjeras ir jo patarėjas užsipuolė didžiuosius prekybos tinklus, apkaltino juos, kad jie nesąžiningai lupikauja visokiais papildomais mokesčiais, tačiau P. Gražulis Seimo salėje tai yra daręs jau ne vieną kartą. Net įstatymų projektus siūlęs. Rezultatas – nulinis. Nes kainų augimo priežastys yra visai kitos. Įtariu, kad šiuo metu jų augimui labiausiai daro įtaką spartus atlyginimų augimas ir to lemtas darbo sąnaudų augimas. Bet Premjerui ir jo komandai realios kainų augimo priežastys nerūpi (nes Premjeras neišdrįs pasakyti, kad toks spartus atlyginimų augimas veda nebūtinai vien tik prie teigiamų pasekmių), nerūpi ir kaip realiai sumažinti kainas ir kaip sulėtinti kainų augimą, bet rūpi tik garsiai žmonėms parodyti, kad Premjeras yra „tikrai susirūpinęs“ kainų augimu.
Tokio „premjerinio populizmo“, prisiimant asmeninę atsakomybę už kainų augimo sustabdymą, politinės pasekmės bus tos, kad jau po mėnesio ar dviejų tiek opozicija, tiek žiniasklaida ims premjero klausinėti, kodėl jis asmeniškai dar nesustabdė kainų augimo. Ir kodėl bendrai nesumažino kainų. Bent iki Lenkijos lygmens. O pačios kainos ir kainų augimo tempas bus likęs toks pat. Premjeras pats save politiškai įsivarys į kampą. Ir jau šiandien už tai gali padėkoti savo rinkimų kampanijos konsultantams ir patarėjams. Ir partijos pirmininkui, kuris tokią rinkimų strategiją palaimino. Gal partijos lyderis to ir siekia, kad Premjeras tokiame kampe atsidurtų.
Ekonominės pasekmės tokio „premjerinio populizmo“ bus tos, kad Premjero pastangomis didelė dalis visuomenės bus vėl sukurstyta žiūrėti į verslą, kaip į totalinius sukčius ir visų blogybių priežastis, kuriuos tiesiog reikia „sodinti“. Ir kuriems reikia keršyti. Bet sukursčius tokias masines emocijas po to kyla daug rizikos, kad kaimo žmonės ims klausinėti ir piktintis ne tik didelėmis kainomis „Maximos“ parduotuvėse, bet ir tuo, kodėl „Agrokoncernas“ taip brangiai pardavinėja iš Rusijos įvežtas trąšas ar kodėl taip pigiai supirkinėja ūkininkų užaugintus grūdus. O tai tik rodo, kad tokia „premjerinio populizmo“ strategija nėra gerai apgalvota. Arba paprasčiau sakant – tiesiog kvaila. Bet su šia valdžia tai jau irgi nebestebina. Kaip nenustebino ir tai, kad Premjeras galvoja, jog privertus „Maximas“ nedirbti sekmadieniais, vien dėl to sumažės kainos. Kai tokią ekonominę „logiką“ girdi iš Premjero – nebežinai: juoktis ar verkti.
Na, ir „vyšnia ant torto“ premjerinio populizmo priepuolyje – išpuolis prieš Austėjos Landsbergienės privačių darželių ir mokyklų veiklą. „Landsbergis kaltas“ – nuo Gražulio iki Skardžiaus nuvalkiota tema. Tiesa, dar ir „Kubilius kaltas“. Bei visų konservatorių sūnūs, dukros, broliai, žmonos ir uošvienės. Dabar į šią vagą stoja ir premjeras. Welcome to the club!!!
Be to, patarėjas dar ir išaiškino, koks blogis yra privačių mokyklų verslas (kaip ir „Maximos“ bei bet koks kitas verslas), nes jame uždirbamas pelnas. Vaikų sąskaita!!!! Baisu!!! Nors tėvai džiaugiasi aukšta ugdymo kokybe. Ir todėl moka nemažus pinigus, nes gauna gerą paslaugą, kurios valstybė nesugeba suteikti. Nes valstybinių mokyklų finansavimas iš valstybės biudžeto yra per mažas. Ir ateityje nedidės, nes premjero S. Skvernelio Vyriausybė neseniai radikaliai sumažino būsimų valstybės biudžetų pajamas, sumažindama mokesčius.
Mokesčius mažinti yra populiaru (nes žmonių piniginėse liks keliolika eurų daugiau), tačiau kartu yra sumažinama ir galimybė iš valstybės biudžeto tinkamai finansuoti švietimą (apie tai kalbėti nėra populiaru). Dėl to žmonės yra verčiami ieškoti tinkamų švietimo paslaugų privačiose mokyklose, kur tuos papildomus po „mokesčių reformos“ piniginėje atsiradusius eurus jie ir išleis. Paradoksas, tačiau tokiu būdu S. Skvernelis sukuria papildomas galimybes A. Landsbergienės mokykloms ir darželiams toliau plėstis. O Gabrielius tam priešinosi, balsuodamas prieš S. Skvernelio „mokesčių reformą“ :)
A, dar tiesa, Gabrielius balsavo ir prieš etatinį pedagogų apmokėjimą. Kaip visiškai neparuoštą. Dėl to taip pat yra kaltas. Bet paradoksas, kad Landsbergienės mokykloms kaip tik yra naudingas chaosas, kurį S. Skvernelio ir J. Petrauskienės „etatinė reforma“ sukuria. Kai paaiškės, kad Vilniaus mieste mokytojų atlyginimai ženkliai mažėja, nes jie didėja tik kaimuose, nemažai vilniečių mokytojų ims ieškotis darbo privačiose mokyklose.
Atlyginimai vien nuo „etatinio apmokėjimo“ negali padidėti, nes tai yra tik valstybės biudžeto lėšų, skiriamų mokytojų atlyginimams išmokėti, kitoks paskirstymo būdas. Pakeitus paskirstymo tvarką, galima pasiekti, kad vieniems mokytojams atlyginimai padidės, bet tik kitų mokytojų sąskaita. Kol gerokai nebus padidinta biudžeto eilutė, skirta mokytojų atlyginimams, tol kalbos apie mokytojų atlyginimų didinimą liks tik grynuoju „premjeriniu populizmu“, kurio nepridengs jokie išpuoliai nei prieš Landsbergį, nei prieš privačias mokyklas. Mokytojų atlyginimus buvo galima pakelti, bet premjerui nereikėjo užsiimti „mokestiniu populizmu“.
„Premjerinis populizmas“ yra kelias į chaosą: finansinį, socialinį, teisinį. Galų gale – ir politinį. Chaosui sukurti didelio proto nereikia. Jo pastaruoju metu valdžia ir nedemonstruoja. Tereikia tik paklusnios bei nieko nesuprantančios daugumos Seime. Ir palepintos žiniasklaidos. Bei tikėjimo, kad premjerinio populizmo sukeltas chaosas pasimatys tik po rinkimų. Bet štai šis visos strategijos svarbiausias elementas – kad chaosas pasimatys tik po rinkimų – gali Premjerą ir pavesti. Nes chaoso bangos labai greitai sukyla. Tada ir prezidentinės pergalės gali nuplaukti. O kam po to bebus reikalingas Premjeras, pralaimėjęs Prezidento rinkimus? Net ir Ramūnui nebereikės...
Gražulėjate, Premjere, gražulėjate! O gaila...