Šiek tiek hiperbolizuoju, bet metų pabaiga panašiai skambėjo…
Nesame kuo nors ypatingi – šiandieniniame momentinės globalios komunikacijos ir greitų permainų pasaulyje visuomenėms yra būdinga iš per didelio optimizmo bangos labai greitai persiversti į juodo pesimizmo duobę.
Kaip įveikti savo pesimizmą ir neleisti juo džiaugtis Kremliui?
Tenka ir mums prisipažinti: praėjusių metų pradžioje daugelis tikėjomės greitos Ukrainos pergalės, o kai jos nesulaukėme – daug neanalizuodami atsidavėme pagundai pakonkuruoti, kas nupaišysime juodesnį ir beviltiškesnį ateities scenarijų. Ilgų žiemos naktų tamsoje pesimizmas tampa nauja pavojinga pandemija, nes mūsų ir visų Vakarų netikėjimas, kad gali būti kitaip, kad Ukraina galų gale gali nugalėti, labai greitai veda prie Kremliaus trokštamų „nuovargio“ ir „susitaikymo su realybe“ nuotaikų mūsų gretose. Akivaizdu, kad jeigu tokioms nuotaikoms bus leista įsivyrauti, tai Ukraina sulauks dar mažiau paramos iš Vakarų.
Tad verta mums patiems sau atsakyti į paprastą klausimą: jeigu Kremliui mūsų emocinis pesimizmas ir apokaliptinės prognozės yra labai naudingos, tai ar tikrai yra išmintinga mums patiems tokiam juodam pesimizmui beatodairiškai pasiduoti ir dar labiau jį patiems skatinti?
Siekis nepasiduoti visuotiniam pesimizmui nereiškia, kad nereikia matyti to, kas vyksta realybėje: Ukrainos karas prieš Rusijos invaziją perėjo į naują stadiją, kurioje greitų Ukrainos pergalių, išvaduojant savo teritoriją, artimiausiu metu nebenusimato. Karas Ukrainoje gali užtrukti ilgiau, nei prieš metus tikėjomės. Tačiau tai taip pat nereiškia ir to, kad Rusijos pergalė šiame kare neišvengiamai artėja.
Norint įveikti savo pačių pesimistinių nuotaikų pandemiją, pirmiausia reikia suvokti, kad vienintelis skiepas, kuris gali apsaugoti mus nuo tokios pandemijos, yra ne visuotiniam pesimizmui priešingas perteklinio optimizmo nuotaikų fontanas, bet tik žymiai gilesnė racionali analizė, paremta faktais, skaičiais ir proto (bet ne emocijų) argumentais. Tuo tarpu mes prie tokių analizių, net ir tapę pafrontės valstybe, vis dar nesame pripratę. O jau laikas būtų…
Tokią racionalios analizės pastangą verta pradėti nuo paprastų, bazinių klausimų: pirma, apie Vakarų politinę valią, ir antra, apie Vakarų materialines galimybes tą politinę valią realizuoti.
Ar Vakarai nori, kad karą laimėtų Rusija?
Ir pirmasis klausimas iš tokių klausimų serijos yra visiškai primityvus: kodėl Ukraina, kurią remia kelias dešimtis kartų už Rusiją turtingesni Vakarai, iki šiol dar nelaimėjo karo ir kodėl tas karas pereina į tęstinio karo pavidalą?
Skaičiais paremtą atsakymą į šį klausimą esu pateikęs prieš gerą mėnesį savo tekste „Apie karo realybę“. Nepaisant to, kad Vakarai yra ekonomiškai žymiai stipresni už Rusiją, tačiau 2023 metais Rusija karui finansuoti išleido daugiau nei 100 mlrd. eurų, tuo tarpu Ukraina kartu su visa Europos Sąjungos (ES) ir JAV parama – karui sutelkė tik 80 mlrd. eurų. Ukraina karo reikalams skyrė 25 proc. savo bendrojo vidaus produkto (BVP), Rusija – beveik 6 proc., tuo tarpu ES karinė parama siekė tik 0,075 proc. viso jos BVP. Taigi fronte Vakarų ekonominio pranašumo kol kas dar nepasimatė, todėl Ukraina kol kas sulaukia tik tokios Vakarų paramos, kuri jai leidžia nepralaimėti, bet jos nepakanka pergalei pasiekti.
Iš to kyla antrasis paprastas klausimas: jeigu Vakarai neparemia Ukrainos tiek, kad ji laimėtų, tai gal tie Vakarai, nuo kurių paramos priklauso Ukrainos galimybė laimėti šį karą, gali norėti, kad šį karą laimėtų Rusija?
Neturiu galimybių įlįsti į demokratinio pasaulio, ypač Vakarų Europos lyderių mąstymo gelmes, tačiau nematau jokių racionalių argumentų, kodėl jie turėtų norėti ir siektų, kad šį karą laimėtų Rusija. Priešingai, viešai vis dažniau nuskamba Vakarų lyderių nuogąstavimai, kad Rusijos pergalė prieš Ukrainą reikštų tik tai, kad po kelerių metų Rusija savo agresiją nukreiptų prieš kurią nors iš NATO valstybių: Suomiją, Estiją ar Lietuvą. Asmeninė nuojauta sako, kad šiuo metu vis daugiau Vakarų lyderių panašiai mato ir „taikos pagal Putiną“ pavojų, jei Ukraina būtų priversta atsisakyti dalies savo teritorijų, nes tai reikštų tik Vladimiro Putino pergalę ir neišvengiamos būsimos agresijos perspektyvą.
Galima spėti, kad dalis Vakarų lyderių prisibijo Ukrainos greitos ir triuškinančios pergalės perspektyvos, nes bijo, kad Kremlius į tai atsakytų neprognozuojama savo agresijos eskalacija, arba bijo, kad tokios Ukrainos pergalės pasekmė būtų V. Putino režimo griūtis ir bauginanti nežinia, kas užims Kremlių po V. Putino. Tačiau tokios baimės, net jeigu jos egzistuoja, niekaip negali paaiškinti, kodėl Vakarai turėtų norėti Rusijos pergalės.
Tai leidžia daryti racionalią išvadą, kad Vakarų lyderių gretose nėra tų, kurie norėtų, kad Rusija laimėtų šį karą. Nes nėra jokio loginio argumento, kodėl Vakarams Rusijos pergalė ir po to seksianti nauja Rusijos agresijos banga būtų kaip nors naudinga. O kadangi tikėtina, jog Vakarai vis labiau suvokia ir tai, kad Rusijos pergalė greičiausiai reikštų ir neišvengiamą Kinijos agresyvumo prieš „silpnus“ Vakarus ir Taivaną augimą, tai dar labiau mažina tikimybę, kad kas nors Vakaruose galvotų, jog Rusijos pergalė Ukrainoje kaip nors Vakarams būtų naudinga.
Kai kas gali sakyti, jog Vakarai, net ir tuo atveju, kai suvokia, kad Rusijos pergalė `Ukrainoje jiems yra ne tik nenaudinga, bet net ir kelia didelių grėsmių, gali likti abejingi Ukrainos likimui. Bet tie, kas taip galvotų, remtųsi prielaida, kad Vakarų lyderiai yra tiesiog neišmintingi, o vieninteliai protingi visame Vakarų pasaulyje esame tik mes. Tokia mūsų prielaida nieko gero nepasakytų apie mūsų pačių išmintį.
Atsakymai į pirmuosius du bazinius klausimus leidžia daryti paprastą išvadą apie Vakarų politinę valią: nėra požymių, jog Vakarai norėtų, kad šiame kare laimėtų Rusija; tačiau ligšiolinė Vakarų parama Ukrainai sudarė galimybes Ukrainai tik nepralaimėti, bet nesudarė jai galimybių laimėti karo.
Nuo paramos iš sandėlių – prie paramos iš karo pramonės gamyklų
Padarius tokią išvadą, kad per maža Vakarų parama Ukrainai yra nulemta ne politinės valios nebuvimo, tenka atsakyti į trečią racionalų klausimą: ar materialiai Vakarai gali šiuo metu suteikti didesnę karinę paramą Ukrainai? Tai yra, ar Vakarai šiuo metu yra pajėgūs pateikti Ukrainai daugiau artilerijos sviedinių, toliašaudžių raketų, priešlėktuvinės gynybos sistemų, modernių tankų, naikintuvų, dronų?
Ir čia tenka pripažinti paprastą tiesą: pirmaisiais karo metais daugelis Vakarų valstybių, taip pat ir Lietuva, kaip karinę paramą Ukrainai pateikė tai, ką turėjo sukaupusios kaip karines atsargas savo sandėliuose. Besibaigiant antriems karo metams, tokios atsargos Vakaruose (ir Lietuvoje) artėja prie pabaigos. Tuo tarpu karinės pramonės gamybiniai pajėgumai visame Vakarų pasaulyje, nors ir pradeda augti, bet vis dar nepatenkina Ukrainos pergalės poreikių. Kodėl Rusija net ir sankcijų aplinkoje sugebėjo savo ekonomiką pervesti ant karo bėgių, kodėl Rusijos sąjungininkė Šiaurės Korėja per vieną mėnesį sugebėjo Rusijai pateikti 1 milijoną artilerijos sviedinių, o Europos Sąjunga vis dar nepajėgia pagaminti ir pateikti Ukrainai jai pažadėto tokio paties kiekio, tai yra 1 milijono artilerijos sviedinių – yra atskira tema, bet akivaizdu, kad tai yra esminė šio karo problema: Vakarų karinės pramonės pajėgumai, tik dabar pradėti mobilizuoti karo Ukrainoje poreikiams, vis dar nepajėgia tų poreikių iki galo patenkinti.
Kaip yra teigiama Estijos Gynybos ministerijos neseniai paskelbtame vertingame analitiniame, strateginiame tekste „Setting Transatlantic Defence up for Success: A Military Strategy for Ukraine’s Victory and Russia’s Defeat“ („Transatlantinės gynybos parengimas sėkmei: karinė strategija, siekiant Ukrainos pergalės ir Rusijos pralaimėjimo“), tam, kad Ukraina galėtų išlaikyti savo naudojamos 155 mm kalibro artilerijos pranašumą prieš Rusijos artilerijos pajėgumus, Ukrainai per mėnesį reikia mažiausiai 200 tūkskt. artilerijos sviedinių (2,4 mln. sviedinių per metus). Tokie artilerijos sviedinių sunaudojimo tempai gresia tuo, kad per 2024 metus tiek ES, tiek ir JAV sandėliuose sukauptos tokių artilerijos sviedinių atsargos bus visiškai išnaudotos. Tačiau, kaip teigia Estijos ekspertai, Vakarai gali iki 2025 metų išauginti artilerijos sviedinių gamybos pajėgumus tiek, kad visiškai patenkintų bent minimalius Ukrainos karinius poreikius. 2023 metų pabaigoje ES įmonės per mėnesį pagamino apie 50 tūkst. artilerijos sviedinių, ir tai yra maždaug dvigubai daugiau, nei buvo sugebama pagaminti metų pradžioje. JAV šiuo metu per mėnesį pagamina 28 tūkst. sviedinių, ir tai taip pat yra dvigubai daugiau, nei buvo gaminama 2023 metų pradžioje. JAV planuoja iki 2025 metų pabaigos išauginti gamybos pajėgumus taip, kad per mėnesį būtų pagaminama 100 tūkst. sviedinių, tuo tarpu tam, kad būtų patenkinami minimalūs Ukrainos poreikiai, Europos Sąjungoje artilerijos sviedinių gamyba iki 2025 m. pabaigos turi būti papildomai padidinta 140 proc. Tačiau verta žinoti, kad Rusija 2023 metais planavo pagaminti ir panaudoti 3,5 mln. artilerijos sviedinių (tai yra 3 kartus intensyvesnė gamyba nei prieš metus), o 2024 metais planuoja pagaminti 4,5 mln. artilerijos sviedinių. Todėl šiandien svarbiausia Vakarų užduotis visų pirma yra suvokti, kad karo negalima laimėti, jeigu prognozuojami artilerijos sviedinių gamybos Vakaruose kiekiai beveik perpus atsiliks nuo Rusijos prognozuojamų skaičių. O tam, kad Vakarai šį atsilikimą sugebėtų skubiai įveikti, reikia bendros Vakarų strategijos, o ne vien tik atskirų NATO šalių planų šiek tiek padidinti savo gamybą.
Taigi problemas Ukrainos frontuose lemia ne Vakarų strateginės politinės valios paremti Ukrainos pergalę stoka, ne Vakarų finansinių resursų, skirtų Ukrainos pergalei, stoka, bet paprasčiausias Vakarų karinės pramonės pajėgumų deficitas.
Tačiau tai jau yra ūkinė, o ne politinė ar strateginė Vakarų problema. Šios problemos šaknis suformavo Vakarų ilgalaikis tikėjimas, kad karo su Rusija nebus ir kad tokiam karui nereikia iš anksto ruoštis, todėl nereikia vystyti savo karinės pramonės. Ši problema yra palaipsniui įveikiama, jeigu atsiranda jos įveikimui reikalinga Vakarų politinė valia ir reikalingi finansiniai resursai.
Tai šiandieninę Vakarų situaciją daro panašią į tą, kurioje kolektyviniai demokratiniai Vakarai buvo atsidūrę Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kai vienintelis Winstonas Churchillis nuo pat 1930-ųjų pradžios, po to, kai Hitleris atėjo į valdžią Vokietijoje, susirūpinęs skelbė, kad Hitleris labai sparčiai didina Vokietijos karinės pramonės pajėgumus. Tuo tarpu Didžioji Britanija ir kitos Vakarų demokratijos nesiklausė W. Churchillio perspėjimų, naiviai tikėjosi, kad su Hitleriu galima susitarti dėl taikos, ir faktiškai visiškai nesirūpino savo karinės pramonės pajėgumais. Todėl Antrojo pasaulinio karo pradžioje Hitleris turėjo akivaizdų karinės technikos pranašumą, ir Didžiajai Britanijai bei JAV tik prasidėjus karui pavyko palaipsniui pasivyti ir pralenkti Vokietijos karinės pramonės tempus.
Ir šiandien Vakarų demokratijos tik dabar, vėluodamos, tik prasidėjus karui, pradeda plėtoti savo karinės pramonės pajėgumus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, spartus demokratinių Vakarų Aljanso karinės pramonės pajėgumų auginimas neįvyko per vieną dieną. Tas pats stebima ir dabar. O tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Vakarų parama Ukrainai kol kas yra tik tokia, kuri leidžia Ukrainai nepralaimėti, bet kol kas jos nepakanka tam, kad užtektų Ukrainos pergalei.
2024-aisiais – strateginė gynyba. Pergalė – 2026-aisiais?
Ar toks Vakarų karinės pramonės atsilikimas nuo karo Ukrainoje poreikių yra įveikiamas?
Tie patys Estijos ekspertai savo parengtame strateginiame tekste pateikia racionalius skaičius, kiek ir kokių kitų ginklų (ne tik artilerijos sviedinių) Ukrainai reikės tam, kad viršytų Rusijos pajėgumus: pradedant artilerijos „vamzdžiais“ ir baigiant toliaušaudėmis GMLRS, ATACAMS, „Storm Shadow“, SCALP ar „Taurus“ raketomis. Neatrodytų, kad jų gamybos pajėgumų didinimas iki reikalingų apimčių būtų nepasiekiamas per artimiausius metus. Tas pats ir su dronų gamyba ar didesnio skaičiaus Ukrainos karių taktiniu parengimu Vakaruose. Visi tokie Ukrainos poreikiai yra nesudėtingai apskaičiuojami, juos nėra sunku išmatuoti finansiškai ir Vakarai yra visiškai pajėgūs tai per artimiausius metus realizuoti. Tačiau fiziškai tai negali įvykti rytoj: kad Vakarai pajėgtų Ukrainai pateikti daugiau ginkluotės, nei galėjo pateikti karo pradžioje iš savo sandėlių, reikia, kad Vakarų karo pramonės pajėgumai labai sparčiai išaugtų bent keletą kartų.
Todėl tie patys ekspertai skaičiuoja, kad 2024 metus Ukraina turės pergyventi su tokia Vakarų parama, kurios nepakaks pergalei siekti, ir todėl Ukrainai gali tekti pereiti į strateginę gynybą. Tačiau 2025 metais sparčiai auganti Vakarų karinė pramonė jau bus įgavusi tokias gamybos apimtis, kurios leis kaupti ir suteikti tokią paramą Ukrainai, kuri būtų pakankama pergalei pasiekti 2026 metais.
Suprantu, kad toks bandymas racionaliai pasižiūrėti į karo perspektyvą ne visus gali įtikinti savo racionaliu optimizmu. Ir ypač, kai tą racionalų ir dalykišką optimizmą formuluoja ne kas nors kitas, o mūsų kaimynai estai (nors radus Estijos Gynybos ministerijos interneto puslapyje cituotą analitinį dokumentą, tapo lietuviškai pavydu, kad tai skelbia ne lietuviai). Esame lengvai pasiduodantys emocijoms, bet karai yra laimimi (ir pralaimimi) ne emocijomis, o materialiais skaičiais: kariaujančių pusių ekonominio pajėgumo, jų karinės pramonės gamybos apimčių ir tiekiamų ginklų, bei tam skirtų finansų. Ir be abejo, negalima užmiršti ir į kariuomenę mobilizuotų karių skaičiaus.
Tie patys ekspertai teigia, kad tuo atveju, jeigu Ukrainos karinės pajėgos per kiekvieną pusmetį (6 mėnesius) sugebėtų sunaikinti (skaičiuojant žuvusius ar sunkiai sužeistus) bent 50 tūkst. Rusijos karių, tai Rusija su savo mobilizaciniais ir naujokų apmokymo pajėgumais nesugebėtų regeneruoti savo žmogiškųjų karinių resursų (iš viešai skelbiamos informacijos spėju, kad šiuo metu Ukrainos karinės pajėgos sugeba šį rodiklį gerokai viršyti). Savo ruožtu, Vakarai gali nesunkiai kiekybiškai ir kokybiškai padidinti Ukrainos karių rengimą, atsižvelgiant į tai, kad iki šiol Vakaruose buvo parengta 100 tūkst. Ukrainos karių ir tai kainavo tik apie 350 mln. eurų.
Ar subursime „0,25 proc. BVP“ paramos Ukrainai koaliciją?
Ir pabaigai – dar kartą apie pinigus. Ir apie mus.
Pačioje šio teksto pradžioje priminiau, kad 2023 m. Rusija karui išleido 100 mlrd. eurų, tuo tarpu Ukraina kartu su visa ES ir JAV karine parama – tik 80 mlrd. eurų. Todėl frontas ir užstrigo. Kaip paaiškėjo, Vakarai negalėjo suteikti reikšmingai didesnės materialinės karinės paramos, nes sukauptos atsargos sandėliuose pasibaigė, o nauja karinė gamyba šiame etape auga lėčiau nei norėtųsi.
Šiame tekste aptariau ekspertų pateikiamus skaičiavimus, kokios ginklų gamybos apimtys Vakaruose yra reikalingos, kad Ukraina būtų aprūpinta pakankamai, kad galėtų siekti pergalės. Tačiau akivaizdu, jog tam, kad Vakaruose augtų nauji ginklų gamybos pajėgumai, reikia ir naujų finansinių resursų. Kaip jau buvo rašyta – šiais metais visa karinė ES parama (kurią suteikė ES institucijos ir visos ES šalys narės) siekė tik 0,075 proc. viso ES BVP. JAV šiek tiek daugiau atidavė Ukrainai – karinė parama 2023 metais siekė 0,10 proc. JAV BVP. Tačiau bet kuriuo atveju yra akivaizdu, kad finansine išraiška tokia Vakarų karinė parama Ukrainai yra nepakankama pergalei pasiekti.
Viena iš problemų, kuri pasidarė akivaizdi per šiuos dvejus karo metus, yra tai, kad skirtingų šalių karinė parama Ukrainai yra labai skirtingo lygmens: per šiuos dvejus metus Lietuvos ir Estijos karinė parama Ukrainai viršijo 1,2 proc. nuo šių šalių BVP, nedaug atsilieka Norvegija, paramai skyrusi 0,79 proc. savo BVP, galima pasidžiaugti augančia Vokietijos parama, kuri jau pasiekė 0,43 proc. savo BVP, tačiau Prancūzijos parama lieka tik 0,02 proc. jos BVP lygmenyje.
Tokią situaciją reikia keisti. Vienas iš būdų yra tas, kurį siūlo tie patys Estijos ekspertai: transatlantinio aljanso šalys turėtų įsipareigoti kiekvienais metais skirti ne mažesnę nei 0,25 proc. jų nacionalinio BVP dydžio karinę paramą ir tai leistų sugeneruoti maždaug tris kartus didesnę Vakarų karinę paramą Ukrainai, nei dabar yra suteikiama (120 mlrd. eurų vietoje dabartinių 40 mlrd. eurų). To pakaktų tam, kad Ukraina laimėtų, o Rusija pralaimėtų.
Ir dar apie Lietuvos karinės paramos Ukrainai perspektyvas.
Kaip jau buvo sakyta, Lietuvos karinė parama Ukrainai per dvejus metus nuo karo pradžios siekia 1,2 proc. nuo Lietuvos BVP (tai antras pagal dydį rodiklis tarp NATO valstybių), tai yra Lietuvos parama siekia apie 760 mln. eurų nuo karo pradžios, arba 380 mln. eurų (0,6 proc. nuo BVP) per vienus karo metus. Tačiau verta pastebėti, kad šiuo metu oficialiai patvirtinta Lietuvos paramos Ukrainai programa numato, kad tokia parama per artimiausius trejus metus sieks tik 200 mln. eurų, tai yra apie 67 mln. eurų per metus, arba apie 0,1 proc. nuo BVP. Tokios planuojamos Lietuvos paramos Ukrainai apimtys yra akivaizdžiai nepakankamos. Mūsų strateginis uždavinys, rūpinantis ne tik Ukrainos, bet ir savo bei Europos saugumu, yra ne tik galvoti apie tai, kaip dvišaliai paremti Ukrainą, bet ir apie tai, kaip rodyti kitoms Vakarų valstybėms tinkamą paramos Ukrainai pavyzdį ir kaip suburti, jeigu ne „1 proc.“, tai bent „0,25 proc.“ koaliciją, kad bendromis pastangomis įtikintume tuos, kurie savo parama atsilieka.
Mūsų paramos Ukrainai problema yra ta pati, kaip ir daugelio kitų šalių – per dvejus karo metus iš savo sandėlių atidavėme visas sukauptas ir mums šiuo momentu nelabai reikalingas karines atsargas, todėl mūsų paramos lygis buvo išskirtiniai aukštas, tačiau šiandien sandėliuose jau nebeturime, ką dar galėtume perduoti Ukrainai. O savo gynybos pramonės, į kurią galėtume papildomai investuoti ir gaminti tai, ko reikia Ukrainai, nelabai turime. Todėl ieškodami pagrindų racionaliam optimizmui dėl Vakarų paramos Ukrainai ir Ukrainos pergalės 2026 metais, visų pirma racionaliai susitvarkykime su savo paramos Ukrainai perspektyvomis. Vien tik mūsų solidarumo pareiškimų, paraginimų Vakarams, kad didintų savo paramą Ukrainai, ir apokaliptinių dejonių, kad Vakarai turbūt išduoda Ukrainą – tikrai nepakaks. Kare pergalės pasiekiamos ne sąjungininkų solidarumo pareiškimais, o jų suteiktos materialinės paramos gausa.
Putinas nelaimės
Racionali analizė akivaizdžiai sako, kad V. Putinui nėra jokių galimybių laimėti šį karą. Nes, kaip pats V. Putinas skundžiasi, Rusija Ukrainoje šiuo metu kariauja jau su visu Vakarų pasauliu. V. Putinas, pradėdamas karą prieš Ukrainą, to nesitikėjo. O Vakarų bendras ekonominis potencialas yra daugiau nei 25 kartus didesnis nei visos Rusijos ekonomikos. Tai ilgainiui pasijaus šioje Vakarų ir Rusijos konfrontacijoje, kurios pats V. Putinas ir „prisiprašė“. Tai pasijaus taip pat ir karo frontuose Ukrainoje. Bet tam reikės laiko, kad Vakarų ekonominis pranašumas pavirstų ginklų gamybos pranašumu. Vakarams reikia ne tik „gynybinio NATO“, bet ir „ginklų gamybos NATO“. O tai priklauso ir nuo mūsų.
Racionalus optimizmas yra padaromas „darymo būdu“. Linkiu tuo „darymu“ ir užsiimti…