Andrius Bagdonas. Vilniaus NATO Viršūnių susitikimas: pusiau tuščia ar pusiau pilna stiklinė

Štai ir pasibaigė, tiek lauktas ir tiek daug lūkesčių kėlęs, pasaulio dėmesį bent kelioms dienoms prie Lietuvos prikaustęs, Vilniaus NATO Viršūnių susitikimas. Nemaža dalis žiniasklaidos ir kai kurie apžvalgininkai dar prieš jam prasidedant susitikimui jau klijavo „istorinio“ etiketes, mat buvo viliamasi, kad kariaujanti Ukraina galbūt sulauks formalaus kvietimo įstoti į NATO, taip pat, kad jame vis dėlto atsidurs dėl užkulisinių kai kurių Aljanso narių žaidimų iki šiol užribyje atsidūrusi Švedija, bus patvirtinti ne atgrasymo, o realūs gynybos planai, ypač aktualūs rytiniam NATO flangui t. y. ir mums, Lietuvai, priimti kiti svarbūs sprendimai.

Dalis šių tikslų pasiekta, dalis – ne. Todėl, ko gero, tik kiekvieno turima išankstinė pozicija bei asmeninis požiūris lemia, kokią Vilniaus NATO Viršūnių susitikimo stiklinę matome – pusiau tuščią ar pusiau pilną.

Žiūrint iš Ukrainos rėmėjų pusės Vilniaus summito rezultatai tarsi nuviliantys – viešai nėra jokių konkretesnių NATO įsipareigojimų Ukrainai. Tačiau, teisybės dėlei, verta pripažinti, kad apie tai, jog tokio formalaus kvietimo šįkart nebus, dar gerokai prieš tai, kol Vilniaus padangėje atsirado ir kas kelioliką minučių dangų pradėjo skrosti sraigtasparniai ar prie „Litexpo“ rūmų išsirikiavo šarvuotoji, laisvojo pasaulio lyderius sauganti karinė technika, kalbėjo visi – nuo Joe Bideno iki Gitano Nausėdos. Ko gero, tik nepataisomi optimistai galėjo tikėtis Vilniuje NATO kvietimo Ukrainai.

Galbūt čia svarbiau, kad, nors formalaus kvietimo Ukrainai ir nebuvo, NATO šalių įsipareigojimai kariaujančiai šaliai išliko ir ne tik, kad nemažėja, o dar labiau tvirtėja ir tampa ilgalaikiai. O vykstant žiauriam karui, turbūt ne parašas ant stojimo sutarties, o daugiau pristatytų sviedinių, raketų, tankų, lėktuvų, su vakarietiškais ginklais kovoti apmokytų karių gali padėti gintis nuo agresoriaus. Todėl šiame etape tokie tarpiniai NATO saugumo įsipareigojimai Ukrainai, įgalinantys ją pačią atkurti savo valstybės teritorinį vientisumą, galbūt yra labiau subalansuota, racionalesnė pozicija, nes akivaizdu ir tai, kad be NATO ir Vakarų valstybių pagalbos – tiek finansinės, tiek ginklais – Ukraina viena pati šio tikslo nepasiektų.

Suprantamas emocinis nusivylimas dėl Ukrainos nepakvietimo į NATO, mano manymu, užgožė kitus svarbius pasiekimus – ypač istorinį Vilniaus NATO Viršūnių susitikimo sprendimą dėl Švedijos narystės Aljanse. Akivaizdu, Švedijos, o anksčiau šiemet patvirtinta ir Suomijos narystė NATO, iš esmės keičia jėgų balansą Baltijos jūroje ir reikšmingai sustiprina mūsų regiono saugumą. Taip pat ne mažiau svarbi detalė yra ir tai, jog kliūčių įveikimas Švedijos narystei rodo, jog nepaisant skirtumų Aljanso šalys, esant būtinybei, geba susitarti.

Kitas reikšmingas Vilniaus susitikimo pasiekimas – išsamių regioninių NATO gynybos, nebe atgrasymo, planų patvirtinimas. Šie dokumentai daug detaliau apibrėžia, kaip būtų ginamos, pavyzdžiui, Baltijos šalys Rusijos užpuolimo atveju. Ekspertų nuomone, tokie NATO gynybos planai – ne tik išsamiausi Aljanso dokumentai nuo Šaltojo karo pabaigos, bet ir aiškus signalas, kad Rusijos bandymai paveikti NATO plėtrą duoda priešingus rezultatus: Aljansą jau papildė dvi naujos narės, o jo kovinė parengtis yra sugrąžinama į Šaltojo karo laikų lygį.

Todėl užuot emociškai liejus neviltį veidaknygėje dėl neišsipildžiusių ambicingų lūkesčių Ukrainos atžvilgiu, turbūt turėtume pasidžiaugti, kad po Vilniaus NATO Viršūnių susitikimo, Švedijai įsiliejant į Aljanso narių gretas, NATO toliau stiprėja, Baltijos regionas ir Lietuva tampa saugesni, o Vakarų parama Ukrainai, nepaisant kliūčių ir vėlavimų, tęsiasi.