Valstybės klerkai ir suinteresuoti tikrintojai aiškina, kad taip daroma, nes norima išvengti piktnaudžiavimo ir korupcijos: neva ne valstybiniuose techniniuose centruose atliktos automobilių apžiūros bus vairuotojų „nusiperkamos“, o automobilių defektai – sąmoningai nepastebimi. Dėl to gatvėse esą bus daugiau techniškai netvarkingų automobilių ir kaip pasekmė – avarijų.
Kadangi tokios situacijos šalyje dar nebuvo, sunku šį spėjimą patikrinti, patvirtinti ar paneigti. Galima remtis tik kitų šalių patirtimi. Lietuvos autoservisų asociacijos teigimu, pavyzdžiui Norvegijoje ir Suomijoje valstybės deleguotą privalomą techninę automobilių apžiūrą galima atlikti įvairiuose, tarp jų ir privačiuose, autoservisuose. Vairuotojai gali rinktis apžiūros paslaugos teikėją ir pagal kainą. Pavyzdžiui, Suomijoje 2010 metais panaikinus valstybės monopolinę teisę atlikti tokias apžiūras ne tik išaugo tokių paslaugų kokybė, bet ir praktiškai nebevyksta eismo avarijų dėl automobilių gedimų. Arba pas mūsų kaimynę – Lenkijoje galiojanti tvarka, jog tame pačiame autoservise galima ir patikrinti automobilį, ir pašalinti pastebėtus defektus, ir pratęsti techninės apžiūros galiojimą. Todėl ten absoliuti dauguma automobilių iš pirmo karto įveikia techninę apžiūrą, nes esant poreikiui ten pat juos galima ir suremontuoti.
Tuo tarpu Lietuvoje dažnas vairuotojas turbūt yra susidūręs su situacija, kuomet baigiantis automobilio techninės apžiūros galiojimui yra užvažiuojama į autoservisą ir paprašoma patikrinti jo techninę būklę – tam, kad nekiltų papildomų problemų atliekant privalomą apžiūrą. Meistrų atsakymas būna beveik standartinis: iš pradžių nuvažiuokite į valstybinę techninę apžiūrą, o jei nepavyks jos praeiti iš pirmo karto, tada su defektų sąrašu užsukite pas mus, sutvarkysime.
Todėl automobilio savininkas patenka į savotišką ping pongą, kuomet turi gaišti laiką ir eikvoti pinigus kursuodamas tarp valstybinės techninės apžiūros centro ir autoserviso, užuot identifikavus problemą ir išsprendus ją vienoje vietoje.
Tai, kad toks reiškinys yra beveik masinis, atspindi ir statistika. Pavyzdžiui, pernai tik pusė visų šalies lengvųjų automobilių iš pirmo karto įveikė valstybinę techninę apžiūrą. Dažniausias gedimas, dėl ko pakartotinai teko atvykti, – nesureguliuoti artimųjų šviesų žibintai (14,4 proc.).
Viešojoje erdvėje taip pat girdima nemažai pasvarstymų ir komentarų, jog neretas atvejis, kuomet nenaujo automobilio savininkas valstybiniuose techninių apžiūrų centruose yra savotiškai „terorizuojamas“ dėl smulkmeniškų automobilio defektų, kurie neturi reikšmės eismo saugumui. Tačiau tokio automobilio savininkas yra verčiamas bent po kelis kartus važiuoti atlikti valstybinės techninės apžiūros. O tai kainuoja ne tik papildomų pinigų, bet ir laiko. Be to, dirbtinai kuriamos eilės prie valstybinių techninių apžiūrų centrų. O kur eilės ir nežinomybė dėl galutinio rezultato, ten ir galimybė korupcijai atsirasti, nes kartais tikrai būna sunku patikėti, kad gatvėje XIX amžiaus garvežį primenantis, juodais dūmais besispjaudantis automobilis-laužas turi tvarkingą, galiojantį valstybinės techninės apžiūros taloną.
Ką daryti? Nebijoti ir pakeisti kelis dešimtmečius trunkantį valstybinį rinkos reguliavimą, kad 1,5 mln. Lietuvos vairuotojų visas paslaugas gautų vieno langelio principu, arčiau namų.
Leidimas privačiuose, autorizuotuose, atitinkamą licenciją gavusiuose autoservisuose atlikti privalomą techninę apžiūrą, padėtų sutrumpinti dabartines eiles prie valstybinių techninės apžiūros centrų, kai žmonėms šiuo metu tenka laukti po keletą valandų, nepaisant to, kad buvo užsiregistravę iš anksto. Konkurencija tarp privalomą techninę apžiūrą atliekančių centrų, tikėtina, mažėjimo prasme paveiktų ir šių paslaugų kainas. Būtų taupomas ir automobilių savininkų laikas – toje pačioje vietoje būtų galima atlikti techninę apžiūrą, esant poreikiui pašalinti atrastus defektus ir gauti privalomą pažymą.
Nes juk svarbiausias valstybės tikslas inicijuojant privalomas transporto priemonių apžiūras yra, kad šalies keliuose važinėtų techniškai tvarkingi automobiliai ir būtų kuo mažiuo su šia aplinkybe susijusių autoįvykių, o gal vis dėlto tai yra ir dar viena galimybė papildyti valstybės biudžetą?