Dar asfaltu kvepiančiu ruožu nuo Smiltynės iki Juodkrantės pats myniau kartu su prezidentu Gitanu Nausėda, aplinkos ir susisiekimo ministrais, Klaipėdos ir Neringos merais. Kitą vasarą paklojus dar 22 km naujo dviračių tako, Smiltynė bus sujungta su Nida darniu, sveiku ir – taip pat svarbu – pasigėrėtino grožio maršrutu. Ko gero, tai bus vienas įdomiausių rekreacinių maršrutų dviratininkams ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Todėl šie nauji 13,5 km svarbūs ne tik Neringai, jos gyventojams ir lankytojams, bet ir visai valstybei, jos reputacijai.

Kokia tai yra svarbi darnaus judumo arterija, rodo statistika: šių metų birželį rekonstruojant taką keltais persikėlė vos 40 tūkst. dviratininkų – tai yra absoliučiai mažiausias vasaros mėnesio rodiklis per pastaruosius 5 metus. Per šį laikotarpį daugiausia dviratininkų kėlėsi 2022 m. rugpjūtį, galima sakyti, paskutinį sezono mėnesį iki rekonstrukcijos – jų buvo daugiau nei 90 tūkst. Beje, pernai, paskutinį vasaros mėnesį, marias perplaukusių automobilių ir autobusų buvo ne kažin ką daugiau nei dviratininkų. Ko gero, nedaug trūksta, kad netrukus į Smiltynę kelsis ir 100 tūkst. dviratininkų per mėnesį.

Kaip žinoma, tokio populiaraus Kuršių nerijos dviračių tako rekonstrukcija buvo neįkandamas riešutėlis ne vienai valdžiai. Kelias priklausė kelioms institucijoms, o jame taikomi reglamentai apėmė dar daugiau institucijų – ir viską reikėjo derinti. Kaip neringiškis džiaugiuosi, kad aplinkos ir susisiekimo ministrai įveikė iššūkį. Liberalas Simonas Gentvilas turėjo išpainioti rimtą galvosūkį, kad rekonstrukcijos darbai neprieštarautų gamtinio rezervato reikalavimais (klojant taką išsaugoti kopagūbrių kalneliai ir jie keliautojams pasiūlys tik dar didesnę atrakciją).

Galimas dalykas, perkeliamų dviračių skaičius kai kuriais sezono mėnesiais netgi aplenktų automobilių, jeigu dviratininkai turėtų galimybę keltis tiesiai į Nidą greitaeigiu elektriniu laivu. Tai nenauja idėja, kurios „Smiltynės perkėla“ vis dar nesiryžta įgyvendinti (nes perkelti daugiau automobilių dyzeliniais keltais yra įprasta ir paprasta). Neseniai „Tvari Lietuva“ skelbė, kad iš Neringoje renkamo vadinamojo ekologinio mokesčio (2,6 mln. eurų pernai) tik nedidelė dalis atitenka ekologijai. Mano supratimu, šias lėšas galima nukreipti tikslingiau ir, pritraukus privačius investuotojus, koncesijos būdu pagaliau įgyvendinti ilgai laukto maršruto Klaipėda–Nida projektą. Šitaip Neringos savivaldybė, Klaipėdos savivaldybės keltų įmonė ir privatus sektorius įgyvendintų kokybišką partnerystę (panašiai kaip pečius surėmę ministrai išjudino dviračių tako projektą). Juolab, kad toks naujoviškas maršrutas į Nidą būtų labai populiarus, kaip tai jau įrodė Klaipėda: šiais metais Danės upe pradėjus plaukti maršrutiniam akvabusui, tai tapo ne tik alternatyvia transporto priemone, bet ir nauja pramoga.

Galiausiai Neringai lieka vienas sudėtingas projektas, kurio neįveiks net geranoriška institucijų tarpusavio sąveika – tai yra Kuršių marių krantinių rekonstrukcijos uždavinys. Šiuolaikiškos krantinės džiugina tik Juodkrantėje, o Nidoje, Preiloje, Pervalkoje tebelieka avarinės būklės. Pati Neringa nepajėgi iš savo biudžeto sukaupti krantinių rekonstrukcijai būtinų lėšų. Vis dėlto regiu racionalią ir patogią išeitį: kurortuose sumokamą gyventojų pajamų mokestį ne automatiškai perkelti į valstybės biudžetą, o bent dalį jo palikti pačiuose kurortuose. Jeigu Vyriausybė norėtų surasti būdą, kaip santykinai daug mokesčių surenkančiuose kurortuose palikti daugiau mokesčių pačių kurortų reikmėms, kurortinės savivaldybės įgytų daugiau finansinių galimybių atnaujinti infrastruktūrai, kurios reikia ne tik vietiniams gyventojams, bet ir turistams iš visos Lietuvos ir pasaulio.

Šalia Parnidžio kopos į vėją atsirėmusio egzistencialisto Jeano-Paulio Sartre‘o bronzinė statula liudija: „Jaučiuosi, lyg stovėčiau rojaus prieangyje“. Vis dėlto paskutiniam žingsniui į patį rojų Nidoje trūksta ne egzistencinio, o visiškai praktinio požiūrio – kokybiškesnės ir šiuolaikiškesnės infrastruktūros.