Jau nesusiskaičiuosiu, kiek šiame Seime kartų keitėme įstatymus kovodami su lūpdažio dydžio priešais – elektroniniais garinimo įrenginiais, dar vadinamais cigaretėmis. Seimas uždraudė šių prietaisų prekybą internetu, į juos pilamų medžiagų aromatus, dabar taikosi iš viso išmesti juos iš prekybos.
Pagal naują draudimų daktaro Aurelijaus Verygos projektą keičiant Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymą, elektroninėmis cigaretėmis ir jų pildyklėmis būtų leidžiama prekiauti tik vaistinėse. Be to, šiuos prietaisus vaistinėse būtų draudžiama viešai demonstruoti, vadinasi, juos farmacininkai turėtų slėpti po prekystaliu lyg stiprius antibiotkus.
Nors dabartinis Seimas jau įteisino specializuotas tabako parduotuves ir uždraudė rūkalų demonstravimą, draudimų meistro Verygos tai netenkina – jis nesulauks 2025 m., kai įsigalios nauja tvarka, ir nukiš tabako pakaitalą į tamsiausią užkampį vaistinėje, kad, neduok Dieve, prietaiso nepamatytų paaugliai ir nesusigundytų.
Rūpestis jaunimo sveikata suprantamas, tačiau siūlomos priemonės per rūsčios. Pagal 2019 m. tyrimą, Lietuvoje elektronines cigaretes bent kartą gyvenime bandė 65 proc. 15–16 m. moksleivių, o tabako cigaretes rūkė 54 proc. šio amžiaus grupės paauglių. Labai tikėtina, kad šitie bandytojai persidengia – tai yra tiek tabaką, tiek garinimą bandė daugmaž tie patys žmonės. Jaunimas eksperimentuoja, kaip visais laikais eksperimentavo. Deja, dalis vėliau jų tampa priklausomi. Tačiau dėl to kaltas ne prietaisas, ne pats vartojimo būdas – jaunuolio atsparumas priklausomybėms priklauso nuo jo savivertės, santykių su tėvais ir bendraamžiais, nuo mikroklimato mokykloje. Jeigu bando visa klasė – tik atspariausi atsisakys patraukti dūmą ar pagarinti skysčio.
Galų gale atimk iš polinkį priklausomybėms turinčio vaikino ar merginos vienas medžiagas, jis susiras kitų – galbūt dar pavojingesnių. Juk buvo laikai, kai jaunimas svaigindavosi batų tepalu ar „Moment“ klijais. Tad ir dabar į prietaisus pilami sintetiniai kvaišalai, nuo kurių vis apsinuodija paaugliai, yra tos paties seno ciklo požymis: kai kurie žmonės paprasčiausiai ieško būdų, kaip ekstremaliau apsisvaiginti. Jeigu nepilnamečiai tai daro, vadinasi šeimoje ir bendruomenėje jau praleista proga išugdyti atsparumą, bet dar nevėlu jiems padėti.
Draudimai – jokia ne pagalba. Tokie draudimai, kaip pasiūlymas nukišti tabako pakaitalus į paskutinį vaistinės stalčių, yra netiesioginis kvietimas dar labiau žalotis. Pamirškime trumpam paauglius. Ką darys pusamžis vyras, kurį nuo cigarečių kankina chroniškas kosulys ir trinka kraujotaka? Perėjimas prie skysčių garinimo gali pagerinti jo savijautą ir net prailginti gyvenimą, nes garinimo medžiagose yra nepalyginamai mažiau nuodų nei tabako gaminiuose. Tačiau neradęs elektroninio prietaiso artimiausioje parduotuvėje ar degalinėje jis greičiausiai grįš prie senų įpročių – rūkymo. Kas iš to laimi?
Iš to pirmiausia turbūt laimi draudimų maestro Veryga, kuris pasakys, kad pablogėjus sveikatai reikia atsisakyti žalingų įpročių. Žinoma, mesti rūkyti yra lengviausias dalykas pasaulyje, anot Marko Tveno, nes jis pats tai padarė tūkstančius kartų.
Tačiau svarbiausia, kad iš rūkymo pakaitalų draudimo laimi tradicinės tabako korporacijos, vadinamasis Didysis Tabakas. Jeigu cigaretėmis bus galima prekiauti specializuotuose parduotuvėse ir skyriuose, o garinimo medžiagomis – tik vaistinėse, priklausomybę turintiems asmenims bus paprasčiau vartoti klasikinį (ir žymiai kenksmingesnį) tabaką.
Ko gero, pats to nesuprasdamas Veryga bus savo valia atidirbęs už šimtus Didžiojo Tabako lobistų.
Ir tie patys nepilnamečiai, užuot garinę už mokyklos kampo, kaulys „gerų“ dėdžių nupirkti cigarečių. Bandančių rūkyti ar garinti jaunuolių kaip buvo pusė, taip ir bus, kad ir kiek Seimo valstiečiai stengtųsi pakeisti žmogaus prigimtį, užgniaužti paauglių nerimą ir smalsumą.
Galbūt tolimoje ateityje ir įmanoma ideali visuomenė, kuri visiškai atsisakys alkoholio ir nikotino, dabar tokią politiką be žalingų įpročių brėžia Australija. Seksime jų patirtį ir Europoje, mokysimės iš klaidų ir taikysime geriausią praktiką. Vis dėlto labiau tikėtina, kad puikiame naujame pasaulyje be žalingų įpročių visuomenė atras kitą universalų narkotiką, mat žmogaus polinkiai kinta lėčiau nei teisinis reguliavimas.
Kai Vakarų pasaulyje, pirmiausia JAV, gyventojų namuose pradėjo rastis pirmieji televizoriai, žiūrovus apėmė masinė baimė, kad ekranai žiūrint televiziją pritemdytame kambaryje gali pakenkti regėjimui. Žmonės puolė pirkti stalines lempas. Kažin ar kas nors apako. Televizoriai išliko ir net tapo labai plačiaekraniai, išmanūs.
Šio amžiaus pradžioje kone kiekvienam ėmus naudoti mobilųjį telefoną, pasklido baimės dėl aparato bangų tariamai sukeliamo smegenų vėžio rizikos. Mokslininkai įrodė, kad visuomenės baimės nepagrįstos.
Lietuvoje ketvirtąjį nepriklausomybės dešimtmetį pasklido panika dėl tabaką pakeičiančių įrenginių. Politikai pakilo prieš juos kovoti.
Tiek televizorius, tiek mobilusis telefonas, tiek garinimo prietaisas gali pakenkti, jeigu naudojamas nesaugiai ir ne pagal amžių. Ir vis dėlto tai ne daikto problema – tai yra už nepilnamečius atsakingų suaugusių atsakomybės ir sisteminės prevencijos reikalas.