Pasak ekonomistų, 2023 metais Lietuvos ekonomiką gelbėjo atpigusios žaliavos, ypač energetiniai ištekliai: nors elektros, degalų, gamtinių dujų kainos nesugrįžo į priešpandeminį lygį, tačiau buvo gerokai mažesnės negu pernai.
Šiemet kur kas mažiau nei pernai gyventojus trikdė ir infliacija. Jei 2022-asiais ji buvo pasiekusi senai atmenamus ir gąsdinančius 20 procentų, tai pavyzdžiui, prieš mėnesį metinė infliacija buvo 2 procentai. Aišku, žmonės turbūt norėtų, kad vartojimo prekių ir paslaugų kainos augtų ne lėčiau, bet kad apskritai pradėtų mažėti, ypač po praėjusių kelerių metų infliacijos šuolio.
Šiemet būta ir ne tokių gerų naujienų: infliacijos baubą, pakeitė palūkanų pasiutpolkė. Dėl Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimų greitai šoktelėjusios paskolų palūkanų normos šiemet buvo ko gero vienas iš labiausiai ir gyventojus, ir verslą trikdžiusių 2023 metų pokyčių. Tiesa, metų pabaiga atnešė savotišką viltį, kad reikalai ir čia keisis į gerą – ECB palūkanas pabaigė didinti rugsėjį, todėl dabar paskolas pasiėmusių tautiečių galvose kirba bene vienintelis klausimas, kada ECB pradės jas mažinti ir kokiu tempu.
O ką šiemet žmonėms gero padarė Lietuvos valdžia? Apibendrintai galėtumėte pasakyti, kad didelių proveržių nebuvo, bet ir akis badančių klaidų išvengta. Pavyzdžiui, šiemet patvirtintos 2024 m. šalies biudžeto pajamos sudaro net 17 mlrd. eurų – tai yra šešis kartus didesnis biudžetas nei prieš 20 metų, kai šalis įstojo į ES, ir daugiau kaip du kartus didesnis, nei valstybė surinko prieš dešimtmetį.
Pergyvenę pandemiją, hibridinį antpuolį ir invaziją Ukrainoje nė nepastebėjome, kad per šią Seimo kadenciją metinis valstybės biudžeto dydis išsipūtė trečdaliu – paskutinis kairiųjų-valstiečių 2020 m. suformuotas biudžetas sudarė 11,5 mlrd. eurų. Tačiau mokesčiai pastaruosius metus neaugo (keliais centais pakilę kuro akcizai įsigalios vėliau). Taip išeina, kad dešiniųjų Vyriausybė net ir išgyvendama krizę po krizės, vis tiek kuria sąlygas ekonomikos augimui užtikrinti šalyje, o kai žmonės nori čia gyventi, dirbti ir uždirbti, daugiau surenka ir valstybė.
Tuomet ta pati valstybė sudaro sąlygas dar daugiau uždirbti ir žmonėms. Jei kadencijos pradžioje neapmokestinamas pajamų dydis (NPD) siekė 400 eurų, tai kitais metais NPD sudarys jau 747 eurus! Tai yra daugiau negu pernykštė minimali alga. Pati minimali alga kitais metais beje pasieks beveik tūkstantį.
Tuo metu vidutinio atlyginimo (VDU) dydis šiuo metu jau sudaro du tūkstančius eurų (prieš mokesčius). Aišku iki vokiško standarto dar toli, tačiau savo statistiniu uždarbiu jau lenkiame ne tik kai kuriuos kaimynus, bet ir portugalus. Ir atrodome bent tris kartus geriau nei naftos ir ginklų pramone springstanti, karus sėjanti rusija, kur mėnesinis atlyginimų vidurkis sudaro apie 71 tūkst. rublių arba apie 680 eurus. Taigi jau nuo sausio lietuvio NPD bus didesnis negu ruso VDU.
Dar vienas nuogas skaičius: kitais metais 1,7 mlrd. eurų bus nutaikyta žmonių pajamoms auginti, iš jų 1 mlrd. eurų nukreipiama į žmonių sąskaitas bankuose ir pinigines. Todėl mokytojų atlyginimai kils 20 proc., senatvės pensijos augs daugiau nei 12 proc., todėl NPD, kaip minėta, bus beveik dvigubai didesnis nei kadencijos pradžioje.
Beje, gyventojų apklausos irgi nerodo, kad namų ūkiai patys savo finansinės padėties pokyčius vertintų itin prastai. Pavyzdžiui, nors šiemet namų ūkių vartojimo mastas mažėjo, bet tai, kad darbo rinkoje padėtis liko stabili, infliacija mažėjo, o vidutinis darbo užmokestis per metus padidėjo beveik 12 proc., leidžia viltis, jog šie metai nebus vertinami blogai.
Aišku, klaidų, pusinių, nepabaigtų reformų šiemet irgi nebuvo išvengta. Vis dėlto, galvoju, kad pesimistai, kurie tikėjosi labai blogų metų – nusivylė: 2023–ieji buvo gerokai geresni. Kuomet daugelis Vakarų Europos ekonomikų traukėsi, Lietuva sugebėjo išlaikyti ir eksporto apimtis, ir žemą nedarbo lygį: mūsų šalies ekonomika bei žmonės pasirodė atsparesni.
Aišku psichologine prasme, įvykiai Ukrainoje, Izraelyje, Palestinoje tikrai kelia nerimą. Geopolitinio nerimo buvo šiemet, deja, neišvengsime jo ir kitąmet. Tačiau, kokie tie 2024–ieji bus, nemažai priklausys ir nuo mūsų pačių, nes seniai žinoma, kad kelią nueina tas, kuris eina.
