Jauni, pagyvenę, garbaus amžiaus žmonės kuria šeimas. Šeimose gimsta ir auga vaikai. Šeima kaip artimų žmonių bendruomenė planuoja vienokią ar kitokią ateitį. Šeima išlieka ir išliks, nes jokie partijų ideologai ar Bažnyčios hierarchai nepajėgs įveikti lyčių traukos ir lytinio instinkto. Jokie visuomeninių santykių progreso neigėjai ir fundamentalistai nesugebės įstatymo jėga užkardyti žmogaus jausmų, emocijų ir aistrų, t. y., to, kas žmogaus gyvenime yra gražiausia ir tauriausia.
Todėl kyla klausimas – kam naudinga Lietuvos visuomenėje sėti paniką ir gąsdinti piliečius, jog žlugus tradicinei lietuviškai šeimai, žlugs ir Lietuvos valstybė?
Manau, naudinga tiems politikams ir dvasininkams, kurie mąsto, kaip žmones pavergti baime ir valdžia, kurie siekia valdyti klusnią minią, nes tik nuolankus individas yra nuolankus tarnas.
Lietuviška šeima nežlugo, ji įgavo naujas formas ir naują turinį, kurį formavo XX a. ekonominių ir socialinių santykių raida, mokslo pažanga, visuomeniniai judėjimai už lyčių ir socialinių grupių lygybę, autoritarinių rėžimų griūtis ir aktyvus žmogaus teisių ir laisvių gynimas. Kai politikai asmeninį ir privatų žmogaus gyvenimą paverčia politinės konkurencijos ir kovos už politinę valdžią problema, gero nelauk - valstybėje ima daugėti politinio absurdo, kurį tenka kuopti naujoms vyriausybėms. Asmeninis gyvenimas yra labai jautri žmogaus būties sfera, todėl į ją braunamasi sąmoningai, nes tikimasi sulaukti konkrečios žmonių reakcijos: žmogus visada gina tai, kas jam brangu. Taip politinės partijos ar pavieniai politikai, manipuliuodami žmonių jausmais, suburia savo užtarėjus ir rėmėjus.
Lietuviškos tradicinės šeimos sergėtojams reikėtų skaityti Lietuvos šeimos tyrėjų ( J. Uzdilos, V. Gaidžio, V. Stankūnienės, A. Žvinklienės, V. Kanopienės, D. Tureikytės, G. Purvaneckienės, M. Taljūnaitės, B. Gruževskio, J. Reingardės, A. Maslauskaitės, A. Jasilionienės, D. Jasilionio ir kt.) darbus, kurie grindžiami šeimos raidos apmąstymais, gyventojų apklausų rezultatais, moksliniais lietuviškosios šeimos tyrimais europinės ir pasaulinės šeimotyros kontekste, ir nesivadovauti vien partijos ideologija ar kanonizuota religija. Tačiau net iš Lietuvos ir užsienio šeimotyrininkų darbų aiškėja, kad šeimos koncepcijos esmę lemia ne vien reali gyvenimo tikrovė, gyventojų apklausos apie šeimą, bet ir tyrėjo pasaulėžiūra, religinės, moralinės nuostatos.
Šiandien Lietuvos šeimos politikoje dominuoja tradicinės, krikščioniškosios šeimos samprata, kuria nuo 2008 metų mėginama grįsti valstybinę šeimos politiką. 2011 m. rugsėjo 28 d. Konstituciniam Teismui nutartyje konstatavus, kad Seimo nutarimas dėl „Valstybinės šeimos politikos koncepcijos“ yra tik žemesnio lygio teisės aktas, kad santuoka yra tik viena iš šeimos sudarymo formų, konservatyviai mąstantys Lietuvos politikai, apimti artėjančių Seimo rinkimų pralaimėjimo nuojautos, suskubo keisti Lietuvos Respublikos konstituciją, tapatindami šeimą ir santuoką.
Šis desperatiškas siekis strimgalviais keisti Konstituciją, ignoruojant daugiau nei 70 procentų Lietuvos gyventojų požiūrį į šeimą, kurie nesieja šeimos sudarymo vien su santuokos institutu, yra nepateisinamas, kadangi Viduramžių kanonais ar XIX a. lietuvių švietėjų pasaulėjauta jau neįmanoma stabdyti šiuolaikinės visuomenės ir šeimos santykių kaitos.
Lietuvoje egzistuoja kelios šeimos sampratos - tradicinė (patriarchalinė), krikščioniškoji šeima; sovietinė šeima; šiuolaikinė šeima. Tradicinę šeimos sampratą grindžia tautinės, krikščioniškosios tradicijos, lyčių hierarchija, stereotipiniai lyčių vaidmenys, ypač sureikšminant motinos - vaikų gimdytojos, vaikų auklėtojos ir prižiūrėtojos vaidmenis.
Sovietinė šeima vis dar priešinama idealizuotai tradicinei šeimai, nors socializmo šeimos politika buvo sukurta reali materialinė parama moteriai ir vaikui, gera ir prieinama vaikų sveikatos priežiūros sistema, išplėtotas ikimokyklinio vaikų priežiūros bei vaikų poilsiavimo tinklas. Moterys galėjo dirbti, patikėjusios vaikus vaikų priežiūros įstaigoms. Tačiau sovietinėje šeimoje glūdėjo tradicinės šeimos šaknys: vyrai jautėsi „stipriąja“ lytimi, jie valdė visuomenę ir šeimą, savinosi teisę smurtauti prieš žmoną ir vaikus. Šeimos priežiūros rūpesčiai ir profesinio darbo įsipareigojimai sovietinėje šeimoje slėgė moters pečius.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, sovietinė šeimotyra buvo vadinama „rusifikuota“, o sovietinė šeima kaltinama tautinių tradicijų, žmogiškumo ir dorovės sunaikinimu. Sovietinėje šeimoje vaikai tarsi augo be Dievo ir pareigų suvokimo. Šiandien iš visų varpinių galima skelbti, kad sovietinė šeima buvo ydinga, tačiau šios šeimos nariai turėjo darbą, nebuvo valstybės išlaikytiniai. Vaikai buvo suskaičiuoti, nevalkatavo, nes privalėjo mokytis, studijuoti ar dirbti.
Tradicinės šeimos sergėtojų moralizavimas dėl tradicinės šeimos vertybių praradimo sovietmečiu nepaneigia ekonominių argumentų: dirbantys žmonės turėjo būstą ir konkrečias socialines garantijas. Tačiau jie neturėjo žodžio ir judėjimo laisvės. Šiandien turime politinę nepriklausomybę, išmokome ginti žmogaus teises ir laisves, bet nesugebame savo piliečiams suteikti nemokamo aukštojo mokslo, nekuriame jaunimui naujų darbo vietų, valstybės piliečiams neteikiame lengvai prieinamų sveikatos priežiūros paslaugų, tvirtų socialinių garantijų vaikų išlaikymui ir priežiūrai.
Lietuvos šeimos tyrėjai įrodė, kad ekonominiu sunkmečiu tauta nesidaugina. Todėl tradiciškai mąstančiųjų politikų pastanga tapatinti šeimą ir santuoką įterpiant šį derinį į LR Konstituciją, šalies demografinės padėties nepagerins, žmonių moralės neprikels, darnių ir pilnų šeimų negausins.
Lietuvos piliečiams reikia ekonominio ir socialinio stabilumo ir saugumo, atlygių už darbą ir pensijų, kurios nežemina žmogaus orumo, nestumia į skurdą žmogaus ir šeimos.
Grįžtant prie sovietinės šeimos aptarimo būtina priminti, kad sovietmečiu Lietuvos šeima pradėta tirti sistemiškai ir tarpdiscipliniškai, aptarta sociologiniu, demografiniu, psichologiniu, edukologiniu požiūriu. Sovietmečiu išaugo karta mokslininkų, kurie šiandien sėkmingai atstovauja Lietuvos šeimotyrai Europoje ir pasaulyje. Sovietmečiu subrendo, mokslinius darbus rašė ir sovietinės šeimos kritikai.
Tradicinės šeimos sampratos sergėtojai, nepripažindami šiuolaikinės šeimos formų ir turinio įvairovės, supriešino tautą. Priešinimas vyksta iki šiol pasitelkiant religines „istorines tiesas“, tvirtinant, kad „tradicinę šeimos sampratą Bažnyčia gynė per amžius“, kad „santuokos ir šeimos tapatinimas pripažįstamas visame pasaulyje visais laikais“. Tačiau tai nėra tiesa.
Santuoka atsirado klasinėje visuomenėje. Tik nuo XII a. pabaigos ir XIII a. pradžios santuoka įgijo vyro ir moters sutarties reikšmę, įgalinančią sutuoktinius turėti lytinius santykius, vyro teisę į moterį ir į tėvystę. Iki to laiko santuoka buvo privatus, ne valstybės reikalas. XII – XIII a. krikščionių teologai sudievino santuoką, paskelbė ją sakramentu – šventa priesaika. Tik nuo XVI amžiaus priesaika papildoma besituokiančiųjų įžadu tesėti santuoką iki mirties.
Reformacijos laikais protestantai neigė santuoką kaip sakramentą, vedybas laikė privačiu, o ne valstybės dalyku. Švietimo epochoje, plintant valstybės ir bažnyčios atskyrimo idėjoms, į santuoką imta žvelgti kaip į vyro ir moters bendro gyvenimo sutartį.
Taigi matome, jog santuoka neturėjo šeimos turinio prasmių „visur ir visais laikais“. Sudėtinga laikyti santuoką „dieviška“, kai santuoka sudaroma iš išskaičiavimo, kai santuoka, neatsižvelgiant į besituokiančiųjų jausmus, siekiama išsaugoti šeimos, kastos, socialinio sluoksnio turtą ir privilegijas, kada sudaroma priverstinė santuoka, kai nuotaka laukiasi kūdikio. Sunku vadinti šventomis poligamines santuokas - poliginiją ar poliandriją ( daugpatystę ir daugvyrystę), kurios pasaulyje iki šiol egzistuoja ir kurios įrodo šeimos formų įvairovę.
Seimo parlamentinių tyrimų departamentas parengė išsamią informaciją apie Europos valstybių teisės aktus, kuriuose aptariama šeima. Katalikiškų valstybių teisės aktuose nevartojama sąvoka „tradicinė šeima“. Apie šeimą kalbama apibendrintai. Šeima apibūdinama kaip pagrindinė visuomenės ląstelė, pamatinė visuomenės grupė, kurią, kaip motinystę, tėvystę, vaikystę, saugo ir globoja valstybė. Pabrėžiama laisvanoriška santuoka, kuria taip pat saugo valstybė.
Europos Sąjungos valstybių konstitucijose šeima ir santuoka nėra apibūdinama ir aptariama. Šeimos santykius reglamentuoja Civilinis, Šeimos kodeksas arba įvairūs šeimos įstatymai. Bendro gyvenimo santykius įteisina ne tik civilinė ar bažnytinė santuoka, bet ir registruota partnerystė. Civilinę partnerystę gali sudaryti ne tik skirtingos, bet ir tos pačios lyties asmenys Airijoje, Austrijoje, Čekijoje, Danijoje, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, Portugalijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Vokietijoje.
Belgijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose, Švedijoje santuoką gali sudaryti skirtingų lyčių ir tos pačios lyties individai. Kelios gyvenimo kartu registravimo galimybės įrodo, kad Europos valstybėse gerbiama žmogaus prigimtis, kad ir skirtingų, ir tos pačios lyties sąjungos yra „prigimtinės šeimos struktūros“, nes žmogaus prigimtis yra sudėtinga ir vien tradicinės šeimos samprata žmogaus prigimties sudėtingumo išsamiai paaiškinti neįmanoma.
Pažvelkime, kaip klostėsi lietuviškoji tradicinė šeimos samprata. Juozas Uzdila savo knygoje „Lietuvių šeimotyra“, 2001, vaizdžiai atskleidžia tradicinės šeimos raidą. Tyrėjas skirsto ankstyvąją lietuvių šeimotyrą į dvi atšakas - švietėjišką ir akademinę. Švietėjiškos šeimotyros pradus randa Simono Daukanto, Petro Vileišio, Gabrielės Petkevičaitės – Bitės, Marijos Pečkauskaitės, Vidūno veikaluose. Akademinės šeimotyros elementus mato Antano Maceinos, Alfonso Gučo, Juozo Girniaus, Stasio Šalkauskio ir kt. darbuose.
Tradicinės šeimos sampratos formuotojai rašė apie branduolinę, etinę šeimą, kurioje tėvai ir vaikai saugojo lietuvių tautos papročius, kalbą, kultūrą, moralę, puoselėjo tautos gyvybę ir dorą, ugdė tautinį tapatumą. J. Uzdila pripažįsta, kad tradicinė šeima buvo adoruojama ir idealizuojama, nes tradicinė šeima saugojo lietuvybę carinės priespaudos metais ir skatino lietuvybę tarpukary Lietuvos nepriklausomybės metais. Tačiau lietuvių rašytojos realistės parodė idealizuotos tradicinės šeimos tamsiąją pusę: demaskavo vyro neribotą valdžią, moters pažeminimą, išnaudojimą ir nualinimą, vyro smurtą ir girtavimą.
Šiandien mėginama prikelti lietuvių tradicinės šeimos sampratą, kuri jau yra istorinė praeitis. Pakito Lietuvos ekonominė sankloda, visuomeniniai ir lyčių santykiai, lyčių vaidmenys. Lietuva tampa rinkos ekonomikos šalimi. Tuštėja Lietuvos kaimas, irsta kaimo bendruomenės, žmonės išvyksta iš Lietuvos. Tapatindami šeimą ir santuoką LR Konstitucijoje, Lietuvos kaimo idilės, didelių šeimų nesugrąžinsime.
Lietuvos šeimą galima prikelti tik įstatymais reglamentavus šeiminę realybę: pripažinus egzistuojančius įvairius šeimos sudarymo būdus, įvairias šeimos formas bei turinį. Tokiu būdu valstybė ir Bažnyčia įrodytų meilę artimajam ir rūpestį realiu žmogaus gyvenimu, nes asmeninis gyvenimas žmogui yra tikras ir vienintelis. Kiekviena šeima yra valstybės ląstelė ir pamatinė grupė, kaip kiekvienas žmogus yra valstybės turtas. Valstybės pagrindas yra laiminga ir saugi šeima, kur žmogus yra gerbiamas, nežeminamas. Valstybės pagrindas yra šiuolaikinė šeima.
Kas yra šiuolaikinė šeima? Tai – lygių partnerių šeima, kurioje gana vėlai gimsta vaikai, nes partneriai siekia savisklaidos ir savirealizacijos, karjeros ir materialios gerovės. Kai kas tai smerkia, nes prokreaciją (palikuonių gimdymą) laiko esminiu žmogaus gyvenimo tikslu, pamirštant, kad žmogus turtina pasaulį ir savo unikaliu dvasingumu, kūrybiškumu, intelektu ir talentu. Kad kiekviena moteris ir vyras turi teisę ar pareigą palikti šioje žemėje ne tik savo palikuonis, bet ir savo nepakartojamo kūrybiškumo raiškos pavidalus.
Kaip ir prieš kiekvienus Seimo rinkimus, šiandien vėl pradėta ryškinti partijų ideologinė priešprieša, akcentuojant draudimą reguliuoti žmogaus lytinę prigimtį. Neseniai iš Ministro pirmininko kanceliarijos buvo išsiųstas raštas į Lietuvos universitetus, kolegijas ir ministerijas, kuriame raginama įgyvendinti Nacionalinį susitarimą dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo, kurio socialdemokratai, gerbdami žmogaus teises, nepasirašė, nes susitarime, šalia pozityvios socialinės paramos šeimai, moteriai nepaliekama teisė planuoti šeimą ir savo gyvenimą.
Vyriausybės siūlyme aukštosioms mokykloms kalbama apie sveikatos priežiūros specialistų rengimo programas, į kurias rekomenduojama įterpti temas apie gyvybės vertę, natūralų šeimos planavimą, kontraceptinių priemonių žalą, nėštumo nutraukimo fizines, psichologines pasekmes.
Tai yra Vyriausybės rekomendacijomis netiesiogiai diegiama idėja apie šeimos planavimo, gimstamumo reguliavimo žalą, pasisakoma prieš kontraceptikų vartojimą ir prieš nėštumo nutraukimą. O tai reiškia, kad vėl siekiama iš sveikatos priežiūros specialistų programų eliminuoti nėštumo nutraukimo procedūrą. Jei aukštosios mokyklos, pažeisdamos savo autonomiją, klusniai priimtų tokias rekomendacijas, moteris vėl taptų vyro seksualumo auka, privalėtų gimdyti tiek, kiek to norėtų vyras. Vėl grįžtų nelegalūs abortai. Vėl moterys mirtų dėl nesaugių abortų, nes Lietuvoje, pakeitus medikų studijų programas, neliktų specialistų, kurie gebėtų padėti moteriai gelbėjant jos gyvybę. Už tokią viduramžišką pasaulėžiūrą ir mokslo pažangos neigimą turime dėkoti žmonėms, kurie vis dar tiki, kad įstatymo prievarta ir šiuolaikinio mokslo neigimu yra reiškiama pagarba moteriai ir šeimai.
Vyriausybės rekomendacijos aukštosioms mokykloms yra mėginimas grąžinti praeitį - tradicinę šeimą, lyčių hierarchiją, taip neigiant moters laisvą pasirinkimą planuoti asmeninį gyvenimą. Tokios rekomendacijos nėra palankios šeimai, nes moteriškoji lytis atsiduria nepalankioje situacijoje.
Tęsiant šiuolaikinės šeimos aptarimą, pasitelkime žymios šeimos tyrėjos Vlados Stankūnienės mintis. Šeimos mokslininkė teigia, kad kohabitacija (apsigyvenimas kartu) kaip pirmoji partnerystė yra būdinga šiuolaikinei šeimai, kad Lietuvoje kartu apsigyvena 20, 25 ir 30– ties metų žmonės ne vien todėl, kad taip realizuoja laisvo pasirinkimo teisę, bet ir todėl, kad turi menkas pajamas, neturi būsto ar darbo. Tyrėja pabrėžia, kad kohabitacija nestabdo vedybų proceso, o tik jį pristabdo, kad partneriai vėliau ar anksčiau tuokiasi. Tačiau yra žmonių, kurie be santuokos gyvena ir susilaukę vaikų, ar renkasi antrąją partnerystę po skyrybų ar partnerio mirties. T. y., šiuolaikinėje visuomenėje registruota ar neregistruota partnerystė tampa santuokos alternatyva, šeimos kūrimo būdu. Tai neigti ar sąmoningai ignoruoti yra neracionalu.
Tą neracionalumą įrodo UAB „Rait“ 2011 m. lapkričio mėn. Demografinių tyrimų instituto užsakymu atlikta Lietuvos gyventojų apklausa, išryškinanti skirtingas žmonių nuomones, kurias lemia žmonių amžius, o tai reiškia ir jų pažiūros. Pasak šeimos tyrėjos Aušros Maslauskaitės, sugyventinius su vaikais šeima laiko 78 procentai jauniausios ir 73 procentai vidurinės kartos žmonių. 65 procentai vyriausios kartos respondentų tokias poras taip pat priskiria šeimai. Vienišą motiną su vaikais 72 procentai jauniausios, 67 procentai vidurinės ir 60 procentų vyriausios kartos atstovų taip pat laiko šeima. Bevaikius sugyventinius 55 procentai jauniausios kartos, 45 procentai viduriniosios ir 37 procentai vyriausios kartos taip pat vadina šeima. Taigi, Lietuvos gyventojai mąsto blaiviai ir pažangiai, o Lietuvos politikai įstatymų prievarta siekia laužyti šeiminę realybę.
V. Stankūnienė pabrėžia, kad kohabitacija nėra irstančios šeimos įrodymas, kad kohabitacija egzistavo visais istoriniais tarpsniais – tarp skurdžių, darbininkų, tų, kurie nepripažino bažnytinės santuokos ar tų, kurie negalėjo išsiskirti. Kita vertus, plintant feminizmo ir lyčių lygybės idėjoms, XX ir XXI amžių partnerystė kaip šeimos kūrimo būdas yra tradicinės, patriarchalinės šeimos neigimas, lyčių nelygybės, moters žeminimo atmetimas, lygių partnerių įsipareigojimas lygiavertiškai derinti rūpesčius šeima ir darbo įsipareigojimus.
Šiuolaikinė šeima nėra atskalūniška pozicija. Tai – žmogaus pasirinkimas šiuolaikiniame gyvenime. Laisvas žmogus turi teisę džiaugtis savo gyvenimu šeimoje – registruotoje ar neregistruotoje, pilnoje ar nepilnoje, darnioje ar nedarnioje, su vaikais ar be vaikų, su skirtingos lyties ar tos pačios lyties partneriu. Svarbu, kad žmogus šeimoje būtų laimingas. Šiai žmogiškai laimei jokios įstatymo dogmos, jokia ribota pasaulėžiūra nebuvo, nėra ir nebus kliuvinys.