Apie neišvengiamą šios sistemos, kurią specialiai neturtingoms ekonomikoms išrado laisvosios rinkos „gerosios žinios“ nešėjai, fiasko kalbėjau nesuskaičiuojamai kartų nuo tada, kai dar ji buvo gimdoma.
Per dvidešimtmetį Lietuva tapo turtingesnė, bet kiek daug socialinių rodiklių kelia liūdesį ir rodo beviltišką mūsų atsilikimą. Socialinė nelygybė Lietuvoje išlieka viena didžiausių Europos Sąjungoje: 2021 m. duomenimis, vadinamasis GINI indeksas (matuojantis socialinę nelygybę proc. pagal pajamų pasiskirstymą visuomenėje) Lietuvoje siekė 35,4. Palyginimui – Europos Sąjungos (ES) GINI vidurkis buvo 30; mažiausia socialinė nelygybė pagal šį koeficientą ES buvo, beje, Slovakijoje (21,8) (taip pat Belgijoje – 24,1), didžiausia – Bulgarijoje (39,6) ir Rumunijoje (34,3); kaimyninėse Estijoje – 30,6, Lenkijoje – 26,8.
Kitas socialinės nelygybės indeksas S80/S20, matuojantis darbo užmokesčio, pajamų, pragyvenimo lygio ir kitų rodiklių skirtumą tarp 20 proc. turtingiausių ir 20 proc. vargingiausių šalies gyventojų, 2021 metais Lietuvoje siekė 6,14. ES vidurkis buvo apie 5, Slovakijoje S80/S20 siekė 3,2, Belgijoje – 3,42, Bulgarijoje – 7,45, Rumunijoje – 7,94, Latvijoje – 6,63, Estijoje – 5,03, Lenkijoje – 4,03.
II pensijų pakopa, lyg kokia lėtinė liga, prisideda prie socialines nelygybės Lietuvoje, o ne gelbėja mūsų pensininkus nuo skurdo ir atskirties. Kaip?
Paskaičiuokime paprastai: Lietuvoje yra apie 2,4 mln. darbingo amžiaus žmonių, o pensijų fonduose dalyvauja 1,4 mln. Iš šių dalyvių tik apie 500 tūkst. gyventojų (2023-01-01. duomenimis) įmokas moka nuolat – jie gali sau leisti dalyvauti II pensijų pakopoje, nes uždirba didesnį darbo užmokestį, tad atitinkamai gaus didesnes socialinio draudimo pensijas nei dauguma. Tačiau juos šelpiame papildomai II pakopos pensijai mes visi – surenkame visų mokesčių mokėtojų pinigus ir juos paremiame. Nematau čia nei socialinio teisingumo, nei logikos, nei naudos.
Šiuo metu II pensijų pakopos priemokos prie socialinio draudimo pensijos dabartiniams pensininkams, kaupusiems 18 metų, yra juokingai mažos – vidutiniškai mažiau nei 10 proc. socialinio draudimo pensijos, anuiteto vidurkis yra apie 65 eurus, periodinės išmokos – 25 eurai per mėnesį. Argi to tikėjosi fondų dalyviai? O ko bus verta „papildoma pensija“ augant infliacijai ir brangstant būtiniausioms prekėms?
Šelpdami kaupiančiuosius sekiname ir valstybės biudžetą: 2023 metams pensijų įmokoms skirta 225 mln. eurų, o kitais metais jau turėtų būti skiriama daugiau kaip 270 mln. Nemažai, ar ne? Valstybė tikrai galėtų panaudoti šias lėšas kur kas naudingiau – arba didinti pensijas dabartiniams pensininkams, arba skirti kitoms socialinėms grupėms, kurioms labiausiai reikia.
II pensijų pakopa yra savanoriškas draudimas, valstybė neprivalo būti už ją atsakinga. Valstybė privalo pirmiausia rūpintis socialinio draudimo pensija, kad žmonės padoriai galėtų gyventi išėję į pensiją, o ne maitintis iš pašalpų, gyventi iš išmokų ir kompensacijų ir kliautis tik nevyriausybinių organizacijų parama maistu ir rūbais.
Tokio II pensijų pakopos modelio, kuris Lietuvoje egzistuoja beveik dvidešimt metų, kitos šalys jau atsisakė. Jau seniai laikas ir mums padaryti šį žingsnį.
Vietoj II pensijų pakopos Lietuvos valstybė turi nedelsdama rimtai užsiimti pensinės sistemos, kuri veikia susitarimo tarp darbdavių ir darbuotojų pagrindu, įtvirtinimu. Tokios sistemos puikiai veikia Skandinavijoje, kur ir pragyvenimo lygis yra vienas iš aukščiausių, ir socialinė nelygybė – viena iš mažiausių.
Deja, gegužę Seimas jau po pateikimo nepritarė mano siūlymui nuo 2024 m. nutraukti II pensijų pakopos finansavimą iš valstybės biudžeto lėšų.
Turbūt ir pragaras užšals, kol II pensijų sistema nebus nuostolinga Lietuvos valstybei ir žmonėms. Man labai gaila, kad daugelis politikų girdi tik finansų verslo, ginančio savo interesus, argumentus, bet nemato eilinio piliečio poreikių ir negirdi viešojo intereso argumentų.
Taip ir liksim Europos Sąjungos socialinių rodiklių dugne, taip ir didinsim socialinę nelygybę ir neteisingumo jausmą visuomenėje? Ir vėl liksim paskutiniai pagonys?