Priešrinkiminė kampanija, įvairios diskusijos, debatai rinkėjams padeda apsispręsti, o politikams – išgryninti savo pozicijas. Idealiu atveju politikai turėtų išgirsti visuomenės balsą, jos nusiskundimus ir lūkesčius, rinkėjai – priimti sprendimą, kokios veiksmų programos efektyviausios ir kas iš politikų labiausiai tinkami sprendimams priimti.
Tačiau tai jau būtų idealus atvejis. Kur kas dažniau politikai stengiasi ne tiek realiai vertinti padėtį ir nurodyti adekvačius veikimo būdus, kiek akumuliuoti paviršinį visuomenės nepasitenkinimą ir sudaryti apgaulingą kompetencijos ir ryžtingo nusiteikimo įspūdį.
Kaip pavyzdį būtų galima pateikti antipartinį populizmą, propaguojantį destruktyvią net ne partijų, o visos partinės sistemos kritiką – tai natūraliai veda arba prie dar didesnio politinio chaoso, nesveiko nacionalizmo, arba prie autoritarizmo. Einant tokiu keliu galima pasiekti trumpalaikių politinių laimėjimų, pakliūti į vietos valdžią ar Seimą, tačiau tuomet visuomenėje, deja, daugėja neigiamo nusiteikimo, susipriešinimo ir sąmoningai klaidinančių interpretacijų.
Esu įsitikinęs, kad norint pasiekti tvarių, ilgalaikių rezultatų, pirmiausia reikia įveikti prie valstybės bei visuomenės destrukcijos vedantį negatyvizmą, paremtą beapeliaciniu kritikavimu. Principas „Kritika – pasiūlymas!“ turėtų kiekvienam atsakingam politikui būti siekiamybė. Ar tikrai yra daug dalykų mūsų valstybėje, dėl kurių esame radę neginčijamą sutarimą? Vertybių, kurios išlieka netgi radikaliai pasikeitus politinei konjunktūrai?
Bendrą valstybinę platformą kuria pozityvios programos, kurių principai bei vertybės nepriklauso nuo politinės dešinės ar kairės. Baziniai tų programų elementai, dėl kurių nacionaliniu lygmeniu susitartų skirtingos partijos, sudarytų tvirtą politinį karkasą, užtikrinantį tvarų šalies vystymąsi dešimtmečiais. Tuomet per politinius debatus vėl ir vėl nereikėtų grįžti prie, deja, jau tarsi amžiniu tapusio klausimo „O ką mes kuriame?“.
Mano manymu, argumentuotą nacionalinio lygmens atsakymą galėtų pasiūlyti tik brandi, solidi politinė jėga, suvokianti tokio siūlymo valstybinę atsakomybę. Tokia politine jėga buvo dar nesuskilę socialdemokratai, turėję potencialo ne tik valdyti valstybę, bet ir derinti skirtingus interesus, ieškoti kompromiso, pakilti virš konjunktūros. Būtent tokios politinės laikysenos šiandien labiausiai mums trūksta.
Esu ne kartą sakęs, dviejų socialdemokratines vertybes išpažįstančių politinių jėgų atsiradimas yra ne tik rinkėjų dezorientacija, o taip pat visai dar neseniai vienas kitą bičiuliais vadinusių socialdemokratų supriešinimas. Tai – didžiulis praradimas visai valstybei, kuri netenka pajėgaus politinio subjekto, gebančio pasiūlyti brandžią, atsakingą socialdemokratinę darbotvarkę. Socialdemokratų temas apie gerovės valstybę drąsiai perima kitokių įsitikinimų, kitos praktinės ir profesines patirties politikai. Matyt, todėl bandoma šnekėti „žmonių vardu“ arba vadintis „žmonių partija“. Gerai, kad pati tema išlieka, tačiau, deja, prarandamas jos esminis turinys, kuris adekvačiai įžvelgiamas ir sėkmingai svarstomas tik iš socialdemokratinių pozicijų. Tai labai svarbu šalies demokratijos stiprinimui.
Kaip buvęs vieningos Socialdemokratų partijos pirmininkas, dabar, dėl principinių sumetimų nepriklausantis nei Gintauto Palucko socdemams, nei Gedimino Kirkilo socdarbiečiams, ypač jautriai išgyvenu socialdemokratų susiskaldymą. Iki paskutinės akimirkos tikėjau sveika politine nuovoka, raginau atvirai kalbėtis, ieškoti pozityvių sprendimų, tačiau, deja, nugalėjo asmeninės ambicijos, apgaulingas ryžto ir kompetencijos įvaizdis.
Rezultatas nemotyvuojantis. Šiandien, rinkimų kampanijai įsibėgėjant, socialdemokratų balso nebegirdėti, o socdeminės temos arba nutylimos, arba sulaukia visai kitokios interpretacijos, kai socialdemokratiniai forumai arba atsiduoda nostalgija, arba užtvindomi kairuoliškomis skanduotėmis, reikia pradėti kalbėti apie socialdemokratijos, kaip solidžios ir įtakingos politinės jėgos, atgimimo sąlygas.
Lengva tikrai nebus – prisiminkime 2001 metais vykusį dviejų partijų susijungimą. Tačiau katastrofiškai pralaimėti savivaldos rinkimai neišvengiamai pastūmės labiau įsiklausyti į tuos, kurie kalba apie vienybę, o ne remiasi ambicijomis, kaltina kitus dėl savo nesėkmių.
Tikiu, kad praėję išbandymų ir praradimų kelią atkursime vieningą Socialdemokratų partiją, kuri vėl užims deramą vietą Lietuvos politiniame elite. Tam reikia politinio toliaregiškumo, supratimo, ryžto, atsakingumo ir tolerancijos. Tačiau, kad rezultatas būtų tvarus, pradėti reikia dabar.