Nesugebama derėtis?
Apie informacijos stoką mes – socialdemokratai – kalbame jau nuo šių metų kovo, kai Seime turėję būti įregistruoti projektai vis dar nebuvo išvydę dienos šviesos, o parlamentarams teko priimti sprendimus, nesusipažinus su reikšmingais dokumentais. Valdantieji svarbiausius energetinius projektus bandė prastumti, nesitardami nei su opozicija, nei su šalies gyventojais. Panašūs projektai Skandinavijoje svarstomi bent keletą metų. Per tą laiką visuomenė supažindinama su visa informacija, įsigilina į situaciją ir galiausiai susidaro aiškią nuomonę – nesvarbu, teigiamą ar neigiamą. O Lietuvoje diskusijų bijoma. Ir neskubama derėtis su regioniniais partneriais, tad didžiausia atsakomybė teks pačiai Lietuvai. O ar esame pasirengę nešti šią atsakomybės naštą?
Iš kur gausime lėšų?
Abejonių debesys dėl strateginio projekto neišsisklaido, ir daugiausia jų tvenkiasi virš piniginio klausimo. Teoriškai projektas gali kainuoti apie 23,5 mlrd. Lt., iš kurių trečdalį turėtų pakloti Lietuva. Iš kur gausime lėšų? Ar suma galutinė? Kol kas jokiuose dokumentuose kainos riba nėra užfiksuota, todėl mūsų, socialdemokratų, pozicija yra vienareikšmiška – mes ne prieš elektrinę, jeigu tam yra lėšų. O šiandien aišku viena – tokių lėšų sukaupti nepavyks, skolintis rinkoje bus labai brangu. Iki šiol neaišku, kiek, pastačius atominę jėgainę, gyventojams iš tiesų kainuos elektros energija. Energetikos ministras nepaliaujamai kartoja, kad elektra kainuos 7-10 centų už kilovatvalandę. Nevyriausybinės organizacijos skaičiuoja, kad kaina sieks 30 centų, o regioninių partnerių dienraščiuose mirga kitokie skaičiai: Latvijoje – 45 centai, Estijoje – net litas. Konservatorių įsitikinimu, klausti žmonių nuomonės vėloka, nes projektas per toli pažengęs. Tačiau mes įsitikinę, kad referendumas turi padėti apsispręsti dėl tolimesnių žingsnių Lietuvos energetikos politikoje.
Saugumo klausimas neeskaluojamas
Kitas reikšmingas klausimas – saugumas, neduodantis ramybės ne tik žaliesiems, bet ir didžiajai visuomenės daliai. Apklausos demonstruoja visuomenės skepticizmą būsimos elektrinės saugumo atžvilgiu – saugumu tiki vos 11 proc. apklaustųjų. Natūralu, nes iki šiol neaišku, pagal kokius standartus bus vykdoma statyba – Lietuvos, Japonijos, JAV ar ES, kaip jie bus pritaikyti mūsų sąlygoms? Jei nesugebame sklandžiai uždaryti senosios atominės jėgainės, ar sugebėsime įgyvendinti kur kas didesnį projektą? Valdantieji greitai pamiršo Fukušimos avariją. Štai kodėl referendumu pateikta tautos nuomonė yra reikalinga.
Primenu, kad panašiu metu kaip ir Ignalinos AE, Austrijoje buvo pastatyta moderniausia branduolinė jėgainė, turėjusi net apsauginį gaubtą radiacijai sulaikyti avarijos atveju (tokio gaubto stoka buvo pagrindinis argumentas uždarant Ignalinos AE). Tačiau austrai referendume balsavo prieš jos paleidimą į rikiuotę, ir apskritai prieš atominę energetiką. Atominė elektrinė, atsižvelgiant į tautos nuomonę, net nebuvo įjungta, ją teko demontuoti. O austrų nusiteikimą prieš atominę energetiką sustiprino Černobylio avarija, dar labiau – Fukušimos. Italijoje Vyriausybė labai agitavo už atominę energetiką, bet pernai – po Fukušimos – įvykęs referendumas davė priešingą rezultatą. Taigi, akivaizdu, kad tie, kurie šiandien aiškina, jog Lietuvoje dar prieš penkerius metus buvo apsispręsta dėl AE statybos, arba pamiršta, arba sąmoningai nekalba apie Fukušimos avariją.
Taip, Lietuvai šis projektas būtų reikalingas, tačiau reikia atsižvelgti į pokyčius, įvykusius per tuos penkerius metus. Nuo 2007-ųjų projektas gerokai pabrango. Ar mums šis projektas atsipirks, kyla pagrįstų abejonių. Be to, atominė elektrinė neišsprendžia visų problemų, ypač šildymo ir kogeneracijos, bet kelia didelę riziką ir neapibrėžtas pasekmes. Visas šio objekto valstybinis aptarnavimas, galima rizika tenka Lietuvos valstybei, kurios teritorijoje statoma elektrinė. Jeigu būtų einama žaliosios ekonomikos keliu, Lietuvoje būtų galima sukurti dešimt kartų daugiau darbo vietų negu atominėje jėgainėje. Juo labiau, kai šiandien netyla kalbos, jog dauguma darbo vietų gali būti sukurta ne mūsų žmonėms, bet kitų šalių piliečiams. Referendumas – proga išgirsti, ko nori mūsų šalies gyventojai. Pasinaudokime ja.