Žlunganti švietimo ir mokslo reforma
Ne paslaptis, jog daugelis yra nusivylę vykdoma švietimo ir mokslo reforma. Aukštojo mokslo kainoms išaugus iki neregėtų aukštumų, retas studentas gali išsiversti be paskolų mokslui. Švietimo ministro kalbos apie 6 procentų paskolas, taip ir liko kalbomis. Nemažai šeimų yra nepajėgios išleisti vaikų į universitetus, dėl neįkandamo studijų mokesčio. Ne abiturientų žinių užtikrinimas ir gebėjimų lavinimas, o studijų krepšelis ir universitetų nustatoma studijų kaina tapo Lietuvos jaunimo ateitį lemiančiu veiksniu. Nauja priėmimo tvarka - absurdiška. Stojantieji į aukštąsias mokyklas renkasi pigesnes studijas, o ne studijas, kurios atitiktų jų poreikius, gebėjimus ir interesus.
Kadangi studijų krypties pasirinkimo kriterijai iškraipomi susiduriame su dar viena rimta problema - „prestižinių specialybių“ sindromu. Šiandien turime perteklių vadybos, teisės, bei kitų specialybių absolventų, kurie neturi galimybės savęs realizuoti, nes jų tiesiog yra perdaug. Negana to, į šias specialybes priimamų studentų skaičius kasmet išlieka panašus. Kyla klausimas – ar nevertėtų griežčiau reguliuoti tam tikrų specialybių studentų skaičiaus? Juk matome, kad Lietuvai trūksta tiksliuosius ir inžinerinius mokslus baigusių specialistų, kurie yra gyvybiškai svarbūs norint išlikti konkurencinga valstybe. Valstybinis požiūris planuojant darbo rinkos tendencijas tikrai nepakenktų.
Dar daugiau, nuolat girdime, jog iš Lietuvos išvyksta gabūs medikai apie, kuriuos vėliau išgirstame tik iš TV ekranų ar straipsnių laikraščiuose. O kaip gi jiems likti Lietuvoje jei jaučiasi nepageidaujami? Šešerius metus medicinos mokslus krimtusiems ir į rezidentūrą įstojusiems jaunuoliams Vyriausybė patvirtino 30 proc. mažesnį nei žadėta rezidentūros studijų finansavimą. Dėl to daliai rezidentūros sutartis jau pasirašiusių medicinos absolventų gali tekti dešimtis tūkstančių siekiančias sumas už studijas mokėti patiems. Daugelį metų mokaisi, o vieną diena tau pasako, jog esi nereikalingas. Tokiu būdu užtrenkiamos durys jauniems ir gabiems žmonėms gauti pilnavertį išsilavinimą. Jie netenka galimybės save realizuoti dirbant labai atsakingą bei svarbų visai visuomenei darbą.
Kompetencijos įrodymas – partinė tapatybė?
Tuo tarpu su švietimo sektoriaus darbuotojais elgiamasi paprasčiau. Rajonuose masiškai uždarinėjamas mokyklos, mažinami pedagogų atlyginimų koeficientai, trukdoma kilti karjeros laiptais. Valdančiųjų politika tokia, jog norint tapti mokyklos direktoriumi privalai išklausti švietimo ministerijos organizuojamus kursus. Patys kursai tikrai nėra blogai, tačiau jie turi būti nuolatiniai ir skirti kvalifikacijai kelti. Tuo tarpu absurdiškai atrodo, kai į kelių dienų kursus atvažiuoja pretendentai užimti mokyklos direktoriaus pareigas ir po šių kursų yra pasakoma, kuris pretendentas yra tinkamas kandidatuoti, o kuris ne. Tokia tvarka labai įtartina ir primena norą į tam tikras pozicijas priimti partijai lojalius asmenis, o ne nuoširdų bandymą pažvelgti į kandidatų turimas kompetencijas.
Lietuvos ateitis Anglijoje?
Tokia valdančiųjų vykdoma politika vis labiau nusivilia jaunimas, jaunos šeimos, studentija. Tai įrodo mažėjantis jaunimo aktyvumas, prie balsavimo urnų bei masinė emigracija. Problema, jog dabar sudarytos tokios sąlygos, jog šeimos auginančios abiturientus priverstos galvoti ne apie studijas Lietuvoje, o užsienyje.
Lietuva viena iš pirmaujančių valstybių „eksportuojančių“ savo studentus į užsienio universitetus. Pavyzdžiui, į Didžiosios Britanijos universitetus prašymus stoti pateikė apie 30 proc. daugiau jaunimo nei praėjusiais metais. Reikia būti realistais bei suprasti, kad kai kurie studentai grįš į Lietuvą, bet dauguma greičiausiai ne. Būtent, nuolat augantis protų nutekėjimas ir yra tikroji Lietuvos tragedija.