Kad ir kaip būtų, aš dirbau ne tam, kad paskutinę akimirką sukiščiau galvą į smėlį. Ar bailiai sprukčiau. Dirbau, nes išties manau, jog apie eutanazijos įteisinimą Lietuvoje būtina bent diskutuoti. Garsiai. Ir – jei būtų tokia valia – įstatymiškai reglamentuoti šį procesą.
Skubu atsakyti kritikams, kurie išsijuosę ieško to, ko nėra: eutanazijos įstatymo projektas Seimui pateiktas tada, kada buvo baigtas – taigi, būtent dabar. O paties projekto projektas frakcijos kolegas pasiekė dar praėjusią sesiją. Tad tai nėra būdas nukreipti dėmesį ir mintis nuo problemų koalicijoje ar kitur. Nesu naivus, netikiu tokiais triukais, nes jei problema tikrai rimta, dėmesio nuo jos nenukreipsi niekaip.
Įstatymo projektą rengiau kartu su savo padėjėjais, dalį informacijos padėjo surinkti Seimo parlamentinių tyrimų departamentas – o ne kažkuri iš ministerijų, kaip spėjo viena, regis, tik kritikuoti mokanti kolegė iš lyg ir draugiškai nusiteikusios stovyklos parlamente. Toji, kuri pati per šią kadenciją savarankiškai nėra parengusi nei vieno naujo įstatymo projekto.
Eutanazijos įstatymui parengti skyriau išties daug laiko ir pastangų, puikiai suvokdamas, kokias audras jis sukels. Tai ne tas teisės aktas, kurį galėtum rengti paskubomis ar atmestinai.
Dar vienas man mestas kaltinimas, į kurį, jei atvirai, nelabai turėčiau ką ir atsakyti: esą šiuo įstatymo projektu siekiama ekonominės naudos. Pribloškėte. Apie tai net nepagalvojau, tačiau kai kam, matau, iškart kyla būtent tokios mintys. Jei jau taip, tiesiog paprašyčiau nevertinti ir nespręsti pagal save. Tiksliau – pagal savo sugedimo laipsnį. Nes įstatymas orientuotas į žmogų ir jo teises.
Galiausiai – atsakymas kritikams (čia kalbu apie politikus), kurie linki eutanazijos mano atstovaujamai partijai, mano šeimos nariams ar netgi man pačiam. Dėl partijos – mielieji, tai jau ne jūsų, o rinkėjų valia bei sprendimas. Dėl giminaičių - gerbsiu jų apsisprendimą, koks jis bebūtų. O dėl manęs – jei susiklostytų aplinkybės ir tektų rinktis tarp ilgametės kančios ar eutanazijos, rinkčiausi antrąjį variantą. Jau verčiau mirtis, nei skausmingos ir nežinia kiek besitęsiančios kančios, našta artimiesiems.
Ir prašymas: bent perskaitykite tai, ką įregistravau Seimo posėdžių sekretoriate. Tuomet gal pavyks išvengti interpretacijų, sąmoningai ar iš nežinojimo daromų klaidų, kurias girdžiu dabar. O į asmeniškumus, skirtingai nuo tam tikrų kolegų, veltis neketinu, nes manau, kad tai demonstruoja elementarią pagarbos ir žmogiškumo stoką. Todėl nei mane menkinantiems kolegos, nei jų šeimos nariams nieko nelinkėsiu bei neprikaišiosiu.
Eutanazijos įstatymo projektas parengtas ne iš neturėjimo ką veikti. Pasikartosiu: esu tikras, jog apie tai būtina bent diskutuoti. Esu tikras, kad anksčiau ar vėliau šiam įstatymo projektui bus pritarta. Tik laiko klausimas. Kažkam reikėjo tai padaryti. Nebūtų manęs – būtų kitas, kuris pasiūlytų tai, ką siūlau aš. Suprasdamas, jog kai kas akimirksniu užsitaisys pabūklus ir šaudys didžiausio kalibro šoviniais. Nelabai teklausydami, ką sako jų taikiklyje atsidūręs žmogus.
Džiaugiuosi, jog anaiptol ne visi tokie. Būtent to ir tikėjausi. Normalios, žmogiškos, argumentuotos diskusijos. Retai skaitau komentarus internete, tačiau šįkart tai padariau ir likau nustebintas. Žinojau, kad žmonių, pasisakančių už eutanaziją, yra nemažai, tačiau nemaniau, kad tiek daug.
Replika kolegoms politikams – paskaitykite ir jūs. Tikrai daug. Daugiau nei pasisakančių prieš. Negi ir toliau jausitės turintys teisę atstovauti visiems be išimties ir tvirtinti, kad eutanazija – velnio išmonė ir panašiai? Todėl, kad taip manote jūs? Aš, Karalius Saulė, ar ne?
Kalbant argumentų kalba, norėčiau priminti, jog fizinis skausmas, negalia, vienatvė, artimųjų kančia, nuolatinė dvasinė įtampa – tai tik maža dalis to, ką patiria ligos sugniuždytas ir nuolatinius skausmus kenčiantis žmogus. Akivaizdu, kad valstybė negali likti nuošalyje. Valstybė neturi teisės būti abejinga, žinodama, jog yra piliečių, šalies gyventojų, kuriems gyvenimas tapo ne galimybe, bet nuolatine kančia ir jokie vaistai jiems jau nebepadės.
Ne vienas girdėjome apie atvejus kitose šalyse, kur teisinio reguliavimo trūkumai, jo spragos žmones pasmerkia nuolatinei kančiai ir fiziniam skausmui. Matome aiškią tendenciją: nors ir nedrąsiai, tačiau eutanazijos įteisinimas jau žengė pirmuosius žingsnius. Europoje šią pagalbos žmogui formą jau įteisino Nyderlandai, „konservatoriškasis“ Liuksemburgas, Belgija, apie tai plačiai diskutuojama kitose Europos Sąjungos šalyse bei Europos Parlamente.
Akivaizdu, jog apie tokią galimybę atėjo laikas diskutuoti ir Lietuvoje. Tai, jog žiniasklaidoje nėra ar beveik nėra ryškesnių publikacijų šia tema, dar nereiškia, jog problema neegzistuoja.
Atvirkščiai – problema yra. Tik galbūt bijoma apie ją kalbėti. Šiandieniniai medicinos mokslo laimėjimai, deja, ne visais atvejais yra pakankami, siekiant suteikti pagalbą žmonėms, kuriems ji reikalinga. Toks medicinos ribotumas nulemia, jog kai kurie iš šių žmonių yra pasmerkiami. Dar daugiau – valstybė, nepaisydama kiekvieno asmens autonomijos, kiekvieno asmens nepriklausomumo ir jo laisvos valios, uždraudžia bet kokią pagalbą siekiant išvengti kančių ir nuolatinio, dažnai tiesiog nepakeliamo, skausmo.
Eutanazijos įstatymo projektas tiesiogiai susijęs su žmogaus gyvybe. Pamatine ir neįkainojama vertybe. Teisinis reglamentavimas šioje srityje turi būti itin „jautrus“ ir tikslus. Todėl jame ir numatyta daug griežtų sąlygų bei saugiklių: kiekvienas eutanazijos atvejis aiškiai apskaitomas eutanazijos byloje, steigiama speciali priežiūros komisija, numatyti konkretūs atvejai, kada gydytojas, atlikęs eutanaziją, netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir daugelis kitų dalykų. Tokių, kurie užkirstų kelią galimiems piktnaudžiavimams. Bet kokiems.
Norėčiau pabrėžti ir tai, kad palyginus su Belgija, Liuksemburgu ir Nyderlandais, mano teikiamas eutanazijos įstatymo projektas yra kur kas konservatyvesnis (bet ne konservatoriškas), jame tikrai daugiau ribojimų. Juos teikiant visų pirma įsiklausyta į visuomenės nuomonę, požiūrį, pasisakymus, nuostatas.
Eutanazijos įstatymo projektas, be jokios abejonės – išbandymas mums visiems. Ką pasirinksime – žmogaus interesą išvengti kančios ar deklaratyvią, trumparegiškai principingą poziciją, užtikrinančią ne ką kitą, o tik nepakeliamo fizinio skausmo bei dvasinės įtampos tąsą nepagydomiems ligoniams? Čia – mano asmeninė nuomonė. Teisę į ją turi bet kuris pilietis. Net ir Seimo narys.
Atsakykite kiekvienas sau: kas, jei kiekviena mano paties akimirka būtų pripildyta kančios, nevilties ir bejėgiškumo? Jei kiekviena diena taptų rutina, vedančia viena kryptimi – vis didesnio skausmo link?
Turime galimybę kalbėti apie žmogiškumą. Pasinaudokime ja.